Dainavos žodis

Aplinkosauga glemžiasi vis daugiau dirbamos žemės

Ar tai upė, ar paprasčiausias melioracijos griovys?

Vida TAVORIENĖ, ŪP korespondentė

Aplinkos ministerija (AM) vis labiau diriguoja žemės ūkiui ir žemdirbiams prikuria naujų reikalavimų, kurie susins gamybą. Pernai su Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) buvo sutarta, kad mažiausias vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos plotis bus 3 m. Tačiau aplinkos ministro įsakymu nuo šių metų įsigaliojo nauja tvarka, pagal kurią prie kai kurių sureguliuotų upelių toks atstumas padidėja nuo 5 m iki 10 m. Ūkininkai piktinasi nebežinantys, kuo vadovautis ir kokių dar staigmenų gali sulaukti. Jų skaičiavimu, iš tūkstančių ūkių būtų „atimama“ iki 14 tūkst. ha dirbamos žemės, tik AM linkusi tikėti kur kas mažesniais skaičiais ir viliasi, jog mažomis sąnaudomis bus pasiektas upių būklės „pagerinimo efektas“.

Aplinkos ministro akibrokštas

Pernai rengiant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą (SP) po karštų diskusijų su žemdirbių atstovais buvo nustatyta, kad prie melioracijos griovių bus paliekamos 3 m vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos. Tai – vienas iš Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės (GAAB) reikalavimų, kuriuos privalu įgyvendinti, norint gauti bazines tiesiogines išmokas. Tačiau nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo ir aplinkos ministro įsakymu patvirtintas naujas Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašas, pagal kurį minimalus juostos dydis kai kur didėja kartais.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) pirmininkas Aušrys Macijauskas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad tokia aplinkos ministro įsakymu patvirtinta staigmena – chrestomatinis pavyzdys, kaip neturi būti ruošiami ir įgyvendinami teisės aktai. Jis aiškino, kad dėl 3 m juostos prie melioracijos griovių buvo susitarta 2022-ųjų vasarą, tačiau tai buvęs kompromisas su sąlyga, kad nebus reikalavimo atkurti daugiametes pievas ūkių lygyje. Tuo turėtų pasirūpinti valstybė, sukurdama patrauklias programas ūkininkams, kad jie savanoriškai jose dalyvautų, pasėtų ir laikytų pievas ten, kur intensyviai dirbti neapsimoka ar yra nepatogu.

„Radome tokį kompromisą, bet staiga pernai rugsėjį aplinkos ministras patvirtino aprašą dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų, pagal kurį buvusios 1–2 m juostos padidinamos net iki 5 kartų – iki 5–10 m. Prie tokių vandens telkinių priskiriama ir dalis melioracijos griovių, kurie, AM požiūriu, yra upeliai, nors iš pažiūros tai – paprastas griovys. Bet prie jų apsaugos juostos nustatomos jau vadovaujantis minėtu aprašu“, – piktinosi A. Macijauskas.

Jis tikino, kad nauja tvarka su LGAA nebuvo derinta, ūkininko žiniomis, nebuvo informuotas ir Seimo Kaimo reikalų komitetas. „Nežinau, koks šioje istorijoje buvo ŽŪM vaidmuo, žemės ūkio ministras neigė kaip nors prisidėjęs prie to įsakymo gimimo. Mes manome, kad tas įsakymas neturi jokio pagrindo, neaišku, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatomi pločiai. Mūsų požiūriu, įsakymas yra neteisėtas, nes, remiantis Konstitucija, į privačios nuosavybės naudojimo keitimą galima pretenduoti tik pagal įstatymą. Dar pažeidžiamas principas, kad jeigu nuosavybė yra apribojama, už tai turi būti sąžiningai atlyginama, bet jokių kompensacijų nėra numatyta“, – dėstė A. Macijauskas, dar kartą pabrėžęs, kad nesikonsultavus su socialiniais partneriais, buvo pažeista geroji teisėkūros praktika.

Aušrys Macijauskas: „Aplinkos ministro įsakymu patvirtinta staigmena dėl paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų padidinimo – chrestomatinis pavyzdys, kaip neturi būti ruošiami ir įgyvendinami teisės aktai.“

Hektarų skaičiai nesueina

LGAA pirmininkas ŪP teigė, kad grūdininkams niekas nepateikė skaičių, kiek hektarų dėl padidėjusių paviršinių vandens telkinių pakrančių juostų teks išimti iš gamybos. „Aplinkos viceministras susitikimo su augintojais metu įvardijo 8 tūkst. ha, bet, mūsų skaičiavimais, toks plotas gali siekti iki 14 tūkst. ha. Tai pajus tūkstančiai žemės savininkų ir ūkininkų. Tai daugeliui žmonių aktualus teisės aktas, net neabejoju, kad tokie dalykai negali atsirasti ministro įsakymu, tik įstatymo pagrindu tai gali būti daroma“, – akcentavo javų augintojas.

Ūkininkai nežino, ar nauji apsaugos juostų pločiai bus įtraukti į GAAB, jokių paaiškinimų jie kol kas nematė ir negirdėjo. „Žemės ūkio ministras aiškino, kad nebus įtraukta, bet kaip bus iš tikrųjų, nežinia. Aplinkos ministras tikino, kad šiemet tai dar negalios, nors jo įsakymas dėl aprašo jau galioja, juostos jau pavaizduotos žemėlapiuose. Taigi, aiškumo nėra“, – kalbėjo A. Macijauskas.

ŽŪM atstovai ŪP informavo, kad deklaruojant pasėlius to nebus reikalaujama, nes dar nėra atnaujintas žemėlapis (dar vyksta AM ir ŽŪM patikslinimo vertinimas). Be to, ne visi subjektai yra informuoti apie tokius pakeitimus. Planuojama, kad naujosios nuostatos pradės galioti 2024 m. pasėlių deklaravimui.

Žada šiek tiek nusileisti?

Aplinkos viceministras Danas Augutis ŪP aiškino, kad nustatydama apsaugos juostas ir zonas AM rėmėsi Upių, ežerų ir tvenkinių kadastru, kuriame yra ir sureguliuoti upeliai, bet nėra melioracijos griovių. Šių yra gerokai daugiau, jie AM tvarka „nepadengti“. „Prie jų nustatoma 3 m apsaugos juosta. O prie upelių, kurie kadaise buvo natūralūs, bet vėliau ištiesinti, yra du apsaugos juostų pločiai: iki 10 km upeliams – 5 m, nuo 10 km iki 100 km – 10 m juosta, nepaisant to, ar upelis numelioruotas, ar natūralus. Vyksta diskusija su ŽŪM, tą kriterijų, matyt, turėtume pakeisti ir 10 m pločio juostą nustatyti tik upėms, kurios ilgesnės nei 30 km, o mažesnėms upėms palikti 5 m“, – aiškino aplinkos viceministras.

Jis pridūrė, kad 5 m pločio apsaugos juostos gali prilygti GAAB reikalavimuose numatytiems 3 m prie melioracijos griovių, nes pagal SP 3 m apsaugos juosta matuojami nuo briaunos krašto, o aplinkosaugininkai matuoja nuo vandens tėkmės krašto. Aplinkos viceministras užsiminė, kad prie esančių 18 didelių upių, kurios yra ilgesnės nei 100 km, numatoma dar didesnė apsaugos juosta – 30 m, kai upė išplatėja.

„Svarbu paminėti, kad ne visur apsaugos juostos platinamos, yra vietų, kur siaurinamos. Apsaugos juostų praplėtimas paveiks, regis, 15–14 tūkst. ha, tiek padidėja apsaugos juostų plotas visoje Lietuvoje, įskaitant miškus, pelkes ir kt. Bet jeigu kalbame apie dirbamus laukus, kurie deklaruojami kaip ariami žemės plotai, tai paveiks, atrodo, 1 700 ha. Tuos plotus galima apskaityti kaip kraštovaizdžio elementus ir gauti išmokas“, – aiškino D. Augutis.

Pasiteiravus, kodėl nesutampa grūdininkų ir AM skaičiavimai, aplinkos viceministras aiškino, kad 8 tūkst. ha jau ir anksčiau pateko į apsaugos juostas. „Bet jie kažkodėl buvo ariami, gal ne visur buvo nustatytos apsaugos juostos, gal trūko kontrolės. Apsaugos juostos egzistuoja, regis, nuo 2016 m., gal ir patys ūkininkai nežinojo, kad jų laukai ten patenka. Anksčiau jos buvo nustatomos individualiai, ūkininkas turėdavo išsikviesti matininką, o dabar patvirtinta vieninga metodika, juostų dydžiai paskelbti žemėlapyje“, – tvirtino viceministras.

Kompensacijas matys kaip savo ausis

Pasak D. Augučio, AM įvertino, kad nėra tokių ūkių arba apie juos nežino, jog dėl padidinto juostų pločio būtų reikšmingas poveikis žemės ūkio gamybai. Reikšmingas ar mažiau reikšmingas – bet kuriuo atveju tai neigiamai paveikia ūkių pajamas. Todėl ūkininkai kalba apie kompensavimą.

„Mes tai suprantame, bet čia reikia suprasti, kokią problemą mes sprendžiame. Lietuvoje nuolat daugėja blogos būklės upių. Aplinkos apsaugos agentūra kasmet vykdo monitoringą, dabar daugiau nei pusė Lietuvos vandens telkinių yra blogos būklės ir ji nuolatos blogėja. Bendra tendencija, kad už ekologinius apribojimus pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą kompensacijos nėra mokamas. Čia yra vienas iš tokių apribojimų“, – pabrėžė aplinkos viceministras.

Danas Augutis aiškino, kad yra du mechanizmai, kaip galima sustabdyti vandens telkinių būklės blogėjimą: mažinti trąšų kiekį arba didinti apsaugos juostas.

Tikisi gero efekto

D. Augutis aiškino, kad yra du mechanizmai, kaip galima sustabdyti vandens telkinių būklės blogėjimą: mažinti trąšų kiekį arba didinti apsaugos juostas. „Mes pasirinkome veiksmingas juostas, kad mažėtų filtracija. Mokslininkai sako, kad norint sulaikyti pusę trąšų, turi būti bent 10 m apsaugos juosta. Suprantame, kad 10 m prie visų vandens telkinių turėti neįmanoma, todėl prie mažesnių pasiūlėme 5 m. Tai reikšmingai paveiks telkinių būklę, stipriai – ne kartais, o dešimtimis procentų – sumažins azoto išsiplovimą, o dirbamos žemės plotai sumažės labai nedaug. Taigi, pasieksime labai gerą efektą su pakankamai mažomis sąnaudomis“, – akcentavo aplinkos viceministras.

Grūdininkai atkerta, kad jie ir trąšų kiekius mažina, ir priversti vis daugiau dirbamos žemės atiduoti aplinkosaugai. „Tas pakeistas aprašas prieštarauja sveikai logikai, nes trąšos į paviršinius vandenis gali patekti ne dėl to, kad arti vandens telkinio jas barstai. Trąšos į drenažą, o paskui į paviršinius vandens telkinius patenka, jei tręšiama neproporcingai, nesilaikant agrotechnikos reikalavimų ir jeigu trąšų neįsisavina augalai. Tad problemos neišspręsi, jeigu apsaugos juostas padidinsi ir atimsi iš žmonių galimybę dirbti žemę“, – įsitikinęs A. Macijauskas.

Kas labiau teršia vandenis?

Žemdirbiai labai abejoja, ar žemės ūkio veikla turi didžiausią įtaką vandens telkinių būklei. D. Augutis taip pat sutiko, kad priežasčių yra įvairių. „AM griežtai stebi ir nuotekų valymą, yra priimta daug teisės aktų pataisų, kad situacija gerėtų. Bet mes matome ir tarptautiniu mastu kalbama, kad pasklidoji žemės ūkio tarša turi reikšmingą poveikį. Galbūt taršos iš hektaro yra gerokai mažiau nei iš miesto, vis dėlto hektarų skaičius labai didelis, daug upelių teka per dirbamus plotus, tad pasklidoji tarša atneša didelį suminį efektą“, – konstatavo aplinkos viceministras.

A. Macijauskas rėžė, kad būtų galima svarstyti žemės ūkio taršos įtaką vandenims, jeigu būtų tokie skaičiavimai. „Mes jų nematėme. Kita vertus, per kelerius pastaruosius metus nei vienas augintojas nėra nubaustas už taršą, neužfiksuotas nė vienas toks konkretus atvejis. Todėl tokie svaičiojimai ir pasakojimai, kad ūkininkai atsakingi už taršą, mūsų požiūriu, neturi jokio pagrindo“, – sakė jis ir tikino, kad yra gal net priešingai, pavyzdžiui, jų kaime, kur yra per 100 namų, nėra valymo įrenginių. Tokių kaimų Lietuvoje – dauguma.

„Mūsų valstybė ne kartą yra gavusi perspėjimų iš Europos Sąjungos (ES), kad daugelyje kaimų ir miestelių nėra valymo įrenginių, o esantys mieste neatitinka reikalavimų. Tai viešai žinoma, bet tarp politikų tai – tabu. Taršos žemėlapyje matyti, kad upės iki miestų ir miestelių yra švaresnės nei už jų. Tai kuo čia dėtas žemės ūkis?“, – retoriškai klausė A. Macijauskas.

Javų augintojas teigė nerandantis atsakymo, kodėl Lietuvoje, kur trąšų ir pesticidų naudojimas yra vienas mažiausių ES, ūkininkus taip spaudžia aplinkosauga. Jis priminė, kad oficiali statistika rodo, jog mūsų žemės ūkio emisijos – vienos mažiausių ES, jos yra 4–5 kartus mažesnės nei ES vidurkis ir 8 kartus mažesnės nei Nyderlanduose.

„Visiškai nesuprantama, kodėl mūsų politikai taip įnirtingai bando pavaizduoti Lietuvos žemės ūkį kaip taršų, nors jis – vienas švariausių, jeigu ne švariausias ES. Mes galime būti ir esame pavyzdys Lenkijai, Vokietijai, Prancūzijai, jau nekalbant apie Nyderlandus. Šiose valstybėse tarša žymiai didesnė ir niekada nebus – nei 2030 m., nei 2040-aisiais – tokia maža, kaip pas mus. Jie ten mažinsis, kažką darys, bet tokio rezultato, tokio švarumo, koks yra pas mus, niekada neturės ir to net nežada siekti“, – konstatavo LGAA vadovas.

Grioviai ar upės?

Biržų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus inžinierius-melioratorius Rimantas Šikšnys nenustoja stebėtis vykstančiais procesais. „AM melioracijos griovius vadina sureguliuotais upeliais, bet kaip yra iš tikrųjų? Aplinkosaugininkai sako, kad atkūrė tai, kas buvo prieš melioraciją. Nieko panašaus, prieš melioraciją buvo senvagės, maži 1–3 kilometrus besitęsę upeliukai. Prasidėjus intensyviai melioracijai, upeliukus perkasė, išgilino ir išilgino iki 15–20 km, kai kur ir vieta pasikeitė. Ar tai yra upė, vidurvasary išdžiūstanti? Bet tokią tvarką nustatė ir mūsų neklausė, nederino. Aišku, yra upių, bet melioracijos grioviai nėra upės. Dabar gi ir Nemunas, ir sureguliuotas upelis, kurio dugno plotis – 40–60 cm, vadinami upėmis. Prisikūrėme barjerų ir dabar per juos šokinėjame – kvailystė“, – nusistebėjimo nuo redakcijos neslėpė R. Šikšnys.

Jis svarstė, kad išplatinus vandens telkinių pakrančių apsaugos juostas, reikės perrašyti žemės nuosavybės dokumentus, kuriuose užfiksuoti kiti duomenys. „Vyksta nesuprantami ir neįtikėtini dalykai, melioracijai pinigų nėra, o griovių natūralizacijai lėšų skiria. Gal jau laikas pasakyti ūkininkams, kad nereikia auginti javų ir kitų kultūrų, gal geriau tegu auga karklai. Bet kažin, ar pinsime krepšius, jau net grėblio koto patys nenusidrožiame, reikia vežtis iš Lenkijos ar Kinijos“, – stebėjosi ilgametis Biržų rajono savivaldybės administracijos specialistas.

Autorės ir redakcijos nuotraukos

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: