Rita Krušinskaitė
Alytaus miesto savivaldybės pirmo aukšto fojė atidaryta alytiškės Virginijos Sebestinienės ir rokiškietės Violetos Jasinevičienės pintų gaminių ir veltinių fotografijų paroda „Iš kartos į kartą“ tapo pirmąja Dzūkijos sostinėje atidaryta paroda, Alytui tapus 2022 metų Lietuvos kultūros sostine.
Tautodailininkių pažintis šventėje „Palangos stintos“ išaugo į draugystę ir įprasminama parodomis. Parodoje Alytuje eksponuojami pinti gaminai ir veltinių fotografijos – žvilgsnis į mūsų protėvių buitį. Tautodailininkės kviečia susipažinti, ką avėjo, kuo galvas dengė eidami į lauką, pirtį ar medžioklę ir kokius pintus rakandus kasdien naudojo mūsų bočiai.
Anot V. Sebestinienės, šiemet ji lankydamasi Lietuvos nacionaliniame, Lietuvos dailės, Lietuvos liaudies buities ir Alytaus kraštotyros muziejuose susižavėjo senąja technika nupintais buities daiktais. Stimulą pradėti juos pinti davė susitikimas su Lietuvos liaudies buities muziejuje sutikta muziejininke Janina Samulionyte. „Ji įkvėpė mane atkurti eksponatus, kurių šiomis dienomis nepina nei vienas pynėjas, todėl peržiūrėdama muziejuose saugomus etnografinius rinkinių eksponatus, analizavau pynimo amato senąsias tradicijas, skirdama dėmesį formų tyrinėjimui ir technikos pajautimui, o paskui pati ėmiausi darbo“, – pasakojo pynėja.
Be visiems įprastų ir pamėgtų pintų gaminių, tautodailininkė šį kartą pristato ir praeitin nugrimzdusius senąja technika iš nežievintų vytelių nupintus buities rakandus. Tai riešutinė, kitaip dar vadinama „kiaušiniu“, į kurią supilti riešutai buvo laikomi pakabinti ant namo aukšto, kol palengva išdžiūdavo. Riešutinę praardydavo (tam būdavo specialiai padaryta anga) per Kūčias ir tada visa šeima pasimėgaudavo riešutais. Antras primirštas eksponatas – kašė šutbulvėms, į kurią buvo pilamos virtos bulvės su lupenomis. Pintinės bulvėms buvo naudotos visoje vakarinėje Lietuvoje – Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje virtas bulves su lupena perkošdavo per sietą, papildavo ant stalo arba supildavo į dubenį. Kitas iš užmaršties išniręs eksponatas – apskrita pintinė kretiliukas, populiarus žemaičių stalo indas. Dar vienas didelio lankytojų susidomėjimo sulaukęs eksponatas – pinta kuprinė, lengva, patogi, išskirtinė.
Rokiškietė Violeta Jasinevičienė polinkį vėlimo amatui, kaip ir V. Sebestinienė, paveldėjo iš savo senelio. „Su vėlimo paslaptimis artimiau susipažinau kursų metu, domėjausi ir gilinausi į šias paslaptis savarankiškai. Prieš dešimtmetį gimę pirmieji gaminiai iš karštos vilnos – šlepetės, pirties kepurės, veltinukai – šiandien yra mano pomėgis, mano laisvalaikis, mano geras laikas“, – pasakoja V. Jasinevičienė.
Anot tautodailininkės, kartą prisilietęs prie vilnos niekada negali pamiršti to užburiančio jausmo, kuris panardina tarsi į kitą pasaulį, suteikia ramybę, atpalaiduoja.
„Man patys mieliausi baltos spalvos linu dekoruoti veltinukai. Bėgant metams ši spalva neatsibosta, priešingai – kaskart padeda atrasti save iš naujo“, – kūrybinės virtuvės duris praveria V. Jasinevičienė.