Žmonės

Pagalbos prašymas

[gallery link="file" columns="2"]

Medžio drožybos meną sugeba įvaldyti ir trapi Ievos dukra

 Dalia Švetkauskaitė
  
Kai rengiausi į susitikimą su medžio drožėja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare veisiejiete Bernadeta Paršeliūniene, įsivaizdavau, liaudiškai tariant, ūkišką moterį – vyriško sudėjimo, plačių pečių, sudiržusiomis rankomis. Juk mūsuose vyrauja nuomonė, kad kalti, drožinėti medį – stipriosios lyties darbas, sunkiai pakeliamas trapioms Ievos dukroms. Tačiau, kai užsukau į Radvilų gatvėje 11 numeriu pažymėtą namą, nustebau išvydusi liaunutę, jaunatviškai apsirengusią ir taip atrodančią žavią moterį. Buvo sunku patikėti, kad ji jau mėgaujasi užtarnauto poilsio privalumais.
  Jaunystės receptas – darbas  
Jaukiame Bernadetos tėvų namelyje, už lango lyjant lietui, o viduje spragsint ugniai, kalbėjomės apie kūrybą, kuriai čia – idealios sąlygos, bei grožio paslaptis. Paklausta, koks jos jaunystės receptas, moteris tik šypsojosi: „Visą laiką dirbu: rašau, drožinėju, tapau, darže krapštausi, plaukioju ežere, kai šaltas oras, kiekvieną rytą apsiprausiu šaltu vandeniu, einu į mišką pasivaikščioti. Trumpiau tariant, nuolat esu užimta, todėl ir neturiu kada senti. Be to, niekada niekam nepavydėjau, nelinkėjau blogo, ilgai nepykau.“
Tautodailininkė vaišino pačios kepta balta namine duona su kmynais. Prasitarė, kad dažnai kepa ir juodą. Taip pat daro išskirtinio skonio raudoną vyną iš juodųjų serbentų, aronijos uogų bei bruknių. 
 Drožiniai iškeliavo į Ameriką, Australiją, Angliją

 Moteris teigė, kad ją visą gyvenimą ypač traukė medis, tačiau pati niekada jo nepjauna, nes medis – gyvas. Tokią nuostatą Bernadetai nuo vaikystės įskiepijo tėvai.
„Drožinėdama atsipalaiduoju, užmirštu visus sunkumus ir negerumus“, – tvirtino menininkė.
Beveik kiekviename namuko kampelyje puikuojasi drožiniai. Įžengusį per duris svečią pasisveikina Jurgutis su angeliuku, skirtas anūkui. Akį merkia naminukas, laikantis riešutą, pasak Bernadetos, ,,kad nebūtų biednas“. Labai įdomus, keliantis mistinius jausmus, fantastinis drožinys iš alksnio, kuriame galima įžvelgti įtrūkusią žemės plutą ir iš jos kylančią didelę energiją, galbūt saulę. Tautodailininkė sakė, kad šis kūrinys ypač patinka vaikams. Vienas iš jų, vos šešerių metų sulaukęs berniukas, esą patrynęs drožinyje esantį apskritimą, pareiškė, kad šis gali suteikti magiškų galių laimėti loterijoje. Kitas kūrinys – iš ąžuolo šakos išdrožtas angelas, laikantis gėlę. Tai draugui Petrui sukurta gimtadienio dovana.
Kai kuriuose moters kūriniuose pusę darbo jau atlikusi gamta.
„Tokia skulptūra būna labai gyvybinga, turinti judesį. Štai iš amalo susuktos beržo šakos, šiek tiek prie jos prisilietus, išėjo antis“, – teigė tautodailininkė.
Kiek iš viso yra išdrožusi kūrinių, Bernadeta teigia neskaičiavusi. Daug jų padovanojo, pardavė, daug iškeliavo į svečias pasaulio šalis – Ameriką, Angliją, Australiją. Kiti „apsigyvenę“ gimtajame mieste – prie Veisiejų parapijos bažnyčios esančioje koplytėlėje stovi išdrožta Šv. Juozapo ir Jėzaus Kristaus skulptūra, bažnyčioje – Šv. Jurgio skulptūra. Tautodailininkė yra surengusi nemažai personalinių parodų Kaune, Lazdijų rajone, Birštone, Zyplių dvare.
Paprašyta parodyti darbo įrankius, Bernadeta atgabeno jų visą didžiulį dėklą. Čia sudėliota dešimtys skaptukų, kaltų, tarp kurių – ir paveldėtas iš tėvo. Skulptoriaus darbas, moters teigimu, nelengvas, nes pirmiausia reikia iš peties pasidarbuoti kirviu, o tik tada – skaptukais ir kaltais. Mažytes skulptūrėles drožinėja peiliu, kuris turi būti aštrus, kad neįsipjautum rankos. Pažvelgus į moters rankas, nepagalvotum, kad ji gali užsiimti tokiu amatu. Pasirodo, triūsiant gelbsti specialios pirštinės.

 Talentų – nors vežimu vežk
Bernadetą dažnai aplanko ir poezijos mūza. Ji rašo apie tai, kas ją jaudina, ką mato savo aplinkoje. Posmais išreiškusi jausmus apie darganotą lapkritį, po langu augantį jazminą, žydinčias neužmirštuoles, Ančios ežerą, vienišą plaukiojančią gulbę, praradusią gulbiną, vėją. Taip pat yra sukūrusi ir legendų, pasakų vaikams, palinkėjimų įvairiomis progomis draugams ir artimiesiems. Savo kūrybos nesureikšmina. Paklausta, ar nežada išleisti poezijos knygelės, sako, kad tokių planų nepuoselėja, nebent vaikai kada nors tai padarytų.
 

 
Namuose ant sienų kabo ir nemažai Bernadetos tapytų paveikslų: iš jų įvairiaspalviais žiedais moja rožės, saulėgrąžos, purienos, kitos gėlės. Nutapytas sūnus, kai gydėsi sanatorijoje, – dar visai mažytis, žengiantis taku, nušviestu pro medžius trykštančių saulės spindulių. Akį traukia peizažai. 
 Meninius sugebėjimus paveldėjo iš tėvų
Tautodailininkė gimusi ir augusi Veisiejuose. Tėvelis Aloyzas buvo stalius, račius, gražiai piešė. Dukra iki šiol saugo takelį, ant kurios tėtis išpiešė gėles, o ji išsiuvinėjo. Mama Marytė buvo siuvėja, irgi meniškos sielos. Pasak Bernadetos, kai išeidavo abi pasivaikščioti į mišką, motina pastebėdavo meniškus gamtos kūrinius. Tik jos dėka sodyboje atsirado krokodilas, iš šaknų suraitytas miškinis.
Vaikystėje moteris ne tik mėgo žiūrėti, kaip dirba tėtis, žavėtis iš po obliaus besiraitančiomis drožlėmis, bet ir pati pasigriebusi gabalą medienos, bandydavo jį drožinėti. Taip pat patiko lipdyti iš molio. Bernadeta žavisi akmenimis, primenančiais kokį nors gyvūną, augalą ar paukštį. Namuose turi vėžliuką.

 Dvidešimt metų skyrė juvelyrikai
 Net 20 savo gyvenimo metų B. Paršeliūnienė skyrė juvelyrikos menui. Baigusi mokslus, gyveno Kaune ir dirbo juvelyriniame bare „Naujasis varpas“. Ilgą laiką ėjo brigadininkės pareigas. Pagamino daugybę papuošalų. Nemažai iš jų – „neštampuotų“. Tokius ypač mėgo japonai bei vokiečiai.
Menininkei paklūsta daugelis gamtoje egzistuojančių natūralių medžiagų, pavyzdžiui, netgi paprastas jaučio kaulas. Iš jo moteris padarė auskarus ir pakabukus, kuriuos padovanojo Veisiejų krašto muziejui.
Bernadeta užaugino du vaikus – Liviją ir Dalių. Jie įsikūrę Kaune. Pati moteris didmiestyje „neprigijo“, visą laiką ilgėjosi Veisiejų, nes čia, pasak Bernadetos, prabėgo jos vaikystė, čia jos ežeras, miškas. Todėl išėjusi į pensiją, sugrįžo į tėvų namus ir vėl atsidėjo kūrybai. Kaune, gyvendama bute, nelabai galėjo patriukšmauti kirviu ar kaltais. Be to, auginant vaikus, ir laiko pristigdavo užsiimti drožyba.
*** *** ***
Atsisveikinant tautodailininkė parodo kieme gulintį didelį liepos gabalą. Iš jo menininkė žada išdrožti mamos, atmintyje išlikusios ryšinčios skarelę, skulptūrą.

Gyvenimas yra išties nepakartojamas, kupinas pilnatvės, kai baigęs darbinę karjerą, savo talentų dėka sugebi ir gali kurti.

Talentingos moters kūrybos bagaže – ir posmai mamai

 Dalia Švetkauskaitė

Turbūt nerasime žmogaus, ku­ris nebūtų apdovanotas kokiu nors talentu. Mikyčių kaime gyvenanti Birutė Pileckienė nuo pat mažens jaučia didelį potraukį poezijai. Be­simokydama vidurinėje mokyklo­je, kurdavo ne tik eiles, bet ir sce­narijus įvairiems pasirodymams. Mūza ją aplanko įvairiose gyve­nimiškose situacijose – grožintis gimtinės peizažu, ką nors dirbant ar sėdint prie pietų stalo. Savo mintis ji užrašo ant po ranka pasitaikiusių popierėlių, kuriuos, aišku, kartais ir pameta, todėl išsaugo ne visus eilė­raščius.

Neigiamas požiūris dažniausiai būna tų, kuriems patiems reikia užuojautos

Dalia Švetkauskaitė

Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos ,,Viltis“ Lazdijų padalinio pirmininkas Vy­tautas Stacevičius su žmona Birute augina neįgalią 35 metų dukrą Arū­nę. Jis sutiko pasidalinti mintimis apie vyrišką atsakomybę, užgriu­vusių problemų sprendimo būdus, pamąstyti apie gyvybę plačiąja prasme.

Kada sužinojote, kad jūsų dukra Arūnė yra neįgali?

– Sužinojome po trijų mėnesių nuo gimimo. Ji gimė Kauno klini­kose, bet gydytojai nieko neprasita­rė. Po trijų mėnesių pasakė Lazdijų medikai.

Bendrovei vadovaus R. Liaukevičienė

Nuo praėjusio penktadienio UAB ,,Dzūkų žinios“ direktore paskirta lazdijietė Rita Liaukevi­čienė. Šiuo metu Kauno techno­logijos universitete ji studijuoja Viešąjį administravimą. Yra penkto kurso studentė. Vyras Darius jau 13 metų dirba Lazdijų sporto centre. Šeima augina dvi dukras.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas: „Reikia labai daug dirbti ir kovoti“

Šį sekmadienį Seirijų miestelį aplankė garbus svečias, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, neseniai grįžęs iš JAV, kur Los Andželo (JAV) lietuvių bendruomenė (LB) iškilmingai paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo 92-ąsias metines.

Surinkti turinį