Aktorė ir režisierė A. Kavaliauskaitė. (G. Šiupario nuotr.)
Vida Grišmanauskienė
Pirmą kartą miesto ir Alytaus teatro istorijoje „Auksinis scenos kryžius“ parvežtas į Alytų. Prestižiniu Lietuvos teatro apdovanojimu įvertinta Alytaus miesto teatro aktorė ir režisierė Andra Kavaliauskaitė.
Ji į Valstybinio Šiaulių dramos teatro sceną, kur vyko ceremonija, lipo pirmoji, mat pirmasis vakaro „Auksinis scenos kryžius“ buvo skirtas geriausiam debiutui / jaunajam menininkui, kuriuo buvo įvertintas Andros Kavaliauskaitės socialinis tyrimas ir monospektaklis „SEEN“. Paskutinį kartą šį sezoną spektaklį galite pamatyti balandžio 16 d. Alytaus miesto teatre.
– Aukščiausias Lietuvos teatro apdovanojimas Jūsų rankose. Kokios mintys ir jausmai šiandien apėmę Jus?
– Turbūt kol kas nieko geriau nepasakyčiau, nei pasakiau tąvakar, išgirdusi be galo džiugią naujieną. Negalėjau tuo patikėti tuomet, sunku vis dar patikėti ir šiandien. Turbūt tai viena tų retų gyvenime akimirkų, kai išties jauti ne tik džiugesį, bet ir laimę. Ją jutau ne tik savyje, bet ir per artimus. Be galo gera, kad yra tiek žmonių, kurie džiaugiasi kartu. Jie puikiai žino, kaip ir kiek iki šiandienos ėjau. Šis įvertinimas kaip mažytis ženklas nepasiduoti, kad ir kaip būtų sunku, o kartais net nepakeliama, visiems, kurie lygiai taip pat uoliai eina savo keliu, lydimi ne tik palaikymo, bet ir įvairiausių spjūvių.
Tai įvertinimas visoms pasaulio Ūloms. Įvertinimas visai SEEN komandai: Elenai Neniškytei, Aliui Mikelioniui, Karolinai Jarmalytei, Saidai Saldukaitei, Guodai Dinsmonaitei, Karolinai Venciūtei, Dovilei Venciūtei-Zubrickienei, Anželikai Teresei, Olia Como Estas, Justinai Jokūbaitytei, Dovilei Balčiūnaitei-Svirskei, Eimantui Žeimiui, Laurai ir Lost ir Geo (jų dėka turim spektakliui skirtą papuošalą „Karūna“) bei Garsų pasauliui, kurių dėka turime dalomąją medžiagą žiūrovams, kuri man yra didžiausia dovana, apie kurią net nedrįsau pasvajoti. Elena, monospektaklio „Seen“ kompozitorė, apskritai man yra didelis atsidavimo, tikėjimo, ištikimybės, profesionalumo ir besąlygiško susikalbėjimo pavyzdys.
Tai įvertinimas ne tik man, bet mūsų teatrui. Įvertinimas ir „Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centrui“, kuris daro be galo didelį ir dar didesnės pagarbos vertą darbą. Tai įvertinimas tiems, kurie atvirai kalba apie žaizdas, nepabūgę atstūmimo, nes tvirtai žinome, dėl ko tą darome. Dėl JO/JOS, kuriems mūsų šią akimirką labai reikia. Pastaruosius pusę metų nepaliaudama kartoju: ne veltui žemėje gimėme ne po vieną. Tuomet juk būtume gimę dykumoje, tiesa? Bet esame čia, kur yra labai daug žmonių. Vadinasi, ne veltui. Esame tam, kad būtume ramstis vienas kitam. Ne tik artimam, bet ir tam, kurio nepažįstame. Skamba kaip pasaka ar legenda, tiesa? Bet tai yra tiesa. Ir tą nemeilę, keliaujančią iš kartos į kartą, mes galime pagydyti meile. Tai labai svarbu. Tą matau beveik po kiekvieno „Seen“ spektaklio. Ir kiekvienąkart grįžtu namo su dar didesniu tikėjimu, kad mes savyje turime daug daugiau jėgų padėti kitam, nei patys galvojame ar jaučiame. Tik neretai jų neišnaudojame. Aš netikėjau, kad menas gali gydyti. Nežinau ir šiandien, ar jis turi tokios galios. Bet kad tikrai gali ištiesti pagalbos ranką, matau savomis akimis.
– Šiandien Alytaus miesto teatro komanda susirinko Jus pasveikinti gavusią apdovanojimą, atkartodama filmavimo scenas, kuriant monospektaklį „Seen“, kai teigiamas atsakymas į klausimą reiškia tylų šviečiančio mobiliojo telefono pakėlimą. Regis, tai Jums buvo netikėta?
– Tai, ką jaučiu, tai yra ta laimė, kurios laukiau aš laukiau labai ilgai, kuria netikėjau. Tiksliau, tikėjau viduje, nes aš labai tikiu tuo, ką darau, tik mano kelias nebuvo lengvas iki to. Tai, kas ateina dabar, tai yra ramybė, kurią aš be galo branginu.
Be galo gera šiandien buvo grįžti čia. Tai, ką padarė kolegos, tai vienas gražiausių dalykų, nutikęs gyvenime. Ir supranti, kad taip, čia yra namai.
– Naujame Alytaus miesto teatro spektaklyje „Karalystė“ (rež. A. Lebeliūnas) atlikote pagrindinį moters vaidmenį, tačiau jau rengiatės režisuoti ir naują spektaklį. Kokie tolimesni Jūsų kūrybiniai planai?
– Jeigu kalbėtume apie tolimesnius planus… Nėra jie jau tokie tolimi. Su komanda esame naujojo monospektaklio „Kitokia“ kūrybiniame procese „Seen“ pasakojo apie valgymo sutrikimus ir nemeilę sau, o ši istorija kalbės apie ankstyvą nėštumą ir abortus. Taip, kalbame apie žaizdas. Bet tik tokiu būdu mes su jomis susipažįstame. Tik susipažinę mes galime pradėti kalbėti/kalbėtis ir padėti kitam.
Ir jau dabar galiu pasakyti, kad tai dar viena didelė dovana, tik nežinau, kas man jas ir iš kur dalija. Vieni tai vadina likimu, kiti…. O jos vaisiumi pasidalinsime jau birželio 27 d. 18 val. Alytaus miesto teatre.