Prie Vytauto Didžiojo paminklo. 
Prie Kernavės bažnyčios. 
Jachtoje.
Lietuvoje daug įdomių istorinių vietovių, daug prieš keletą amžių stūksojusių gynybinių ir kitos paskirties pilių. Šiandien vien piliakalniai likę, kurie mena kovas su kryžiuočiais ar kitais įsiveržėliais į mūsų žemę.
Keletas literatų klubo „Tėkmė“ narių sumanė susipažinti su praeitį menančiais objektais. Išvykę iš Alytaus, stabtelėjome Punioje. Daugelis jau žino apie Margirio didvyrišką kovą su kryžiuočiais ir žūtį keturiolikto amžiaus pirmojoje pusėje. Punios gyventojai tiki, kad ant Margirio kalno stovėjusi medinė pilis, kuri sudeginta kryžiuočių, o laužo ugnyje susideginę pilies kieme slėpęsi žmonės.
Netoli nuo Alytaus yra Aukštadvaris. Šioje vietovėje buvęs dvaras ir karališkojo kelio kryžkelė. Sovietmečiu Aukštadvaryje veikusi tuberkuliozinė ligoninė. Lankytina vieta Velnio duobė. Gražu pažiūrėti į tyvuliuojančius ežerėlius.
Besigrožėdami nuostabia gamta, vaiskia laukų ir miškų žaluma, netrukus privažiavome Kernavę. Šis miestelis mena garbingą Lietuvos praeitį. Pirmiausia norėjosi pasigrožėti 5 piliakalniais. Lietuvoje kito tokio gražaus piliakalnių komplekso nerasime. Ant vieno iš piliakalnių sustoję būriu skaitėme savo poeziją, kuri skirta pavasariui, Lietuvos praeičiai, įvairiems išgyvenimams atskleisti.
Kiekvieno mūsų vaizduotėje kilo iš kapų didvyriai, bylodami apie tėvynės gynimą, drąsią kovą ir didvyrišką žūtį. Rašytiniai šaltiniai sako, kad šioje vietoje stovėjusi Mindaugo pilis. Pilys turėjusios gynybinę paskirtį. Pirmą kartą Krėvės vardas paminėtas 1279 m. Kryžiuočiai pilis sudeginę 1365 m.
Patraukė dėmesį miestelio centre stovinti Mozės skulptūra. Mozė laiko plokštę su Dievo įsakymais žmonėms, su tikėjimo pradžia. Stebėtinai ramus Vytautas Didysis, tarsi apmąstantis, kur jam teks žirgais joti, su kuo teks susigrumti kovoje.
Negalėjome neužeiti į bažnyčią. Užėję grožėjomės vidumi. Janina Balevičienė pakvietė vienuolę Ireną Valaitytę, kuri įdomiai pasakojo bažnyčios istoriją. Literatė Ramutė Biesevičienė pagiedojo giesmę šventai Marijai.
Kernavėje gyvena ir kuria menininkas Henrikas Orakauskas. Susipažinę su menininku turėjome galimybę pasikalbėti ir apžiūrėti savitus dirbinius iš metalo ir tapybos darbus. Menininko kūriniai įdomūs, kai kurie skatina nusišypsoti ir stebėtis vaizduote, išradingumu, filosofinio mąstymo išraiška metale.
Stabtelėjome Trakuose. Kas čia gali būti įdomiau už pilį? Mintyse deklamavome Maironio eilėraštį: „Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis…“ Dar norėjosi atsiklaupti prie stebuklingojo Marijos paveikslo.
Nuskubėjome prie Galvės ežero, kur laukė jachta. Didelis malonumas perplaukti ežerą, stebint žalias pakrantes, salas, ant kranto stūksantį dvarą. Jachtoje skaitė savo kūrybą Olga Riabinina, Emilija Krušinienė, Ramutė Biesevičienė bei Romaldas Zabulionis, kuriam ir buvo kilusi idėja paplaukioti ežere. Šaunus vairininkas pasakojo apie Trakų gyventojus, iš tolo matomą gražų dvarą. Onutė Zabulionienė nuotraukose užfiksavo pažintinės išvykos momentus.
Emilija Krušinienė, literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė