13-uoju Alytaus rajono garbės piliečiu paskelbtas puniškis pedagogas, kraštotyrininkas Petras Džervus. Garbės piliečio regalijos jam įteiktos švenčiant Valstybės dienos šventę Dauguose.
Su P. Džervumi kalbame apie tris knygas Puniai, 46-erius mokytojavimo metus, visuomeninę veiklą, šeimą bei svajones.
– Puniai skyrėte net tris knygas ir save pristatote kaip gyvenantį gražiausiame Dzūkijos kampelyje. Ką Jums reiškia šis kraštas?
– Esu grynas puniškis. Nuo vaikystės iki šiol gyvenu Punioje. Išskyrus studijų metus, ir tai vasaromis grįžęs į Punią kolūkyje kirsdavau javus, dainuodavom, buvo linksma. Mokykloje dirbau 46 metus, 30 metų dainavau ir šokau Punios ansamblyje „Levardra“, o dabar poilsiauju. Užsiimu kraštotyra, esu Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys.
– Artėja Jūsų 90 metų sukaktis, tačiau vis dar vedate ekskursijas po Punios kraštą, lipate į Margio kalną, vairuojate automobilį, prižiūrite sodybą, vis dar sodinate daržus, giedate bažnyčios chore. Kur Jūsų energijos paslaptis?
– Sunku atsakyti. Yra tos šūkis – Alytaus rajonas – čia gera gyventi! Tai aš sakau, kad Punioje man labai gera gyventi, geri žmonės, nesipykstam. Aš visiškai neturiu priešų. Nuo pat jaunystės esu optimistas, žingeidus, nepavydus. Turiu žmoną, tris vaikus, penkis vaikaičius ir penkis provaikaičius. Gyvenu gerai, nesiskundžiu gyvenimu.
– Svajoti, sakoma, niekada nevėlu. Kokios buvo Jūsų svajonės jaunystėje ir kokių turite šiandien?
– Prisimenant jaunystę, pirmiausiai norėjau būti karininkas, bet ranka neleido. Po to norėjau būti veterinaras, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms stojau į pedagoginį institutą. Baigiau jį ir nuo 1956 metų visą laiką dirbau Punioje. Man tėvas pasakė – grįžk ir dirbk savo gimtam kraštui. Tad su žmona Tekle, kuri kilusi iš Žemaitijos, čia visą laiką ir gyvename.
O apie dabarties svajones… Norėčiau išleisti knygą apie rečiausius dzūkų žodžius, apie mūsų tarmę. Esu pririnkęs daug žodžių. Taip pat norėtųsi išleisti kunigo Stanislovo Kiškio knygą „Punia ir jos žmonės Lietuvos istorijoje“.
– 46 metai mokykloje – ką jie Jums reiškia?
– Punios mokykloje išugdėme garsių žmonių. Nemanau, kad kai vaikas nesimoko, reikia kaltinti mokytoją. Nebūtinai. Jeigu jis negabus ar tingi – kaip mokytojas jį privers? Mūsų laikais buvo visko – ir elgesį mažinome už rūkymą. O dabar jau man būtų per sunku dirbti mokytoju…
– Apie Punios mokyklą parašėte netgi knygą. Kokia jos istorija?
– Punios mokykla – trečia pagal senumą Lietuvoje. Pirmoji – Trakų. Ji pastatyta 1409 metais, antroji – Žiežmarių – 1511 metais, trečioji Punios – 1513 metais. Visai neseniai Punios mokykla atšventė 500 metų jubiliejų.
– Sekmadieniais lankotės Punios bažnyčioje, giedate chore. Kaip gimė idėja parašyti knygą apie bažnyčią?
– Apie Punią, jos istoriją, vietos žmonių gyvenimą ir tradicijas galiu pasakoti labai ilgai. Save laikau tikinčiu žmogumi, tad nutariau panagrinėti mūsų Punios bažnyčios istoriją. Zakristijoje radau išlikusias Mirties ir Krikšto knygas, kuriose įrašai daryti dar 1658 metais. Stebiuosi, kaip laikas, karai ir trys gaisrai nesunaikino tokių vertingų dokumentų. Galima perskaityti beveik visus įrašus.
Istorijos verpetuose Punia turėjo ne vieną bažnyčią. Pirmoji – kur Jurgio kalnelis. Ten stovėjo 1425 metais. Kadangi po Žalgirio mūšio Punios pilyje Vytautas turėjo savo žiemos rezidenciją, tai jo paliepimu buvo pastatyta bažnyčia. Dėl to Punios bažnyčioje kabo Vytauto portretas. Jai sunykus, antroji pastatyta 1503 metais. Žinoma, kad 1857 metais Punia degė – sudegė ir bažnyčia. Puniškiai nutarė statyti mūrinę bažnyčią. Tad dabartinė pastatyta ir gyvuoja nuo 1863 metų.
– Žinau, kad Petro vardas Jūsų giminėje ypatingas. Kodėl?
– Taip. Mano senelis ir mano tėvas buvo Petras. Aš irgi Petras, mano sūnus Petras, anūkas Petras ir proanūkis Petras. Anūkas Petras architektas Klaipėdoje, vyriausias sūnus – Lietuvos kelių galva. Žmoną turiu labai gerą – Dieve, duok kiekvienam tokią gerą turėti. Labai gerai sutariam. Viskas labai gerai, kaip sako dzūkai, gyvenk ir žvenk.
– Kaip reagavote sužinojęs, jog Jums suteikiamas Alytaus rajono garbės piliečio vardas?
– Smagu, kad įvertino mano veiklą. Apie tai, kad esu vienas iš kandidatų, perskaičiau žinutę laikraštyje. Bet nesureikšminau, nesitikėjau. Paskui paskambino Punios seniūnas ir pranešė, kad reikia ruoštis interviu žurnalistams. Esu labai laimingas sutikęs tik gerus Dzūkijos žmones.
– Dėkoju Jums už pokalbį.
Kalbėjosi Daina Baranauskaitė