Jaunas, entuziastingas, linksmas drožėjas, skulptorius iš Alytaus rajono, Radžiūnų, mielai sutinka priimti į svečius ir papasakoti apie savo nūdieną. Nors Artūrui Zienkai vos 41-eri, jis jau gana gerai žinomas skulptorius. Menininko darbus daugiausia galima pamatyti Pietų Lietuvoje, Dzūkijoje, nemažai jų – ir kituose Lietuvos miestuose. Ne vienas darbas likęs pasibaigus plenerams Vokietijoje, Baltarusijoje, Rusijoje.
Kai kurie darbai jau iškeliavę ir už Atlanto. Visi stambieji drožėjo darbai yra gaminami iš kietos ąžuolo medienos. Dabar daromas ypatingas, netradicinis.
„Skulptūra prasideda nuo eskizo. Šis kryžius tikrai ypatingas. Čia Jėzus ne nukryžiuotas, o prisikėlęs ir laiminantis. Bet įdomu pakeisti stilių. Net kraštovaizdis pasikeis. Žmonės norėjo gyvo Jėzaus“, – pasakojo skulptorius.
Drožiant medį reikia ypatingo skrupulingumo. „Užsakovai šį kryžių statys savo tėviškėje. Iškaltas užrašas: „Jėzau, globok ir laimink mūsų šeimas“. Kol sveiki, tai, atrodo, to Dievo ir nereikia, o kai nelaimė, šaukiamės mamos ir Dievo. Beje, skulptūrose pats subtiliausias dalykas rankos ir veidas. Nes norisi padaryti, kiek įmanoma, realistiškiau“, – kalbėjo A. Zienka.
A. Zienka – pats tikriausias, kaip dzūkai sako, viecinis. Gal dėl to vietiniai juo pasitiki rinkdami seniūnaitijos seniūnaičiu, bendruomenės pirmininku. Iš Radžiūnų kilę skulptoriaus seneliai. Vienas iš senelių buvo stalius, gal iš ten ir genas – meilė medžiui, įsitikinęs pašnekovas. „Net tėvai iš pradžių rimtai nežiūrėjo, kai įstojau į Dailiųjų amatų mokyklą. Gal buvau tiesiog negabus tiksliesiems mokslams. Ir šiaip vėjavaikiškas vaikinas buvau. Tačiau meilė medžiui buvo galingesnė už bet ką, jai negalėjau atsispirti“, – buvo nuoširdus pašnekovas.
Medžio traukos paviliotas Artūras iš šio amato duoną valgo daugiau nei du dešimtmečius. „Profesionaliai su medžiu – jau daugiau kaip 20 metų. Net sunku patikėti, kaip greitai laikas bėga“, – juokiasi skulptorius.
A. Zienka pusiau juokais, pusiau rimtai sako, jog gimė nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku, mat likimas suvedė su mokytoju, tarsi jo mentoriumi, kuris atskleidė jo talentus ir paskatino eiti toliau.
„Mane sužavėjo ir įkvėpė mano mokytojas Petras Pranskevičius. Kaip jauną talentą sugebėjo pastatyti į vietą. Žinoma, daug dirbti reikėjo. Net gal ir aukojau šeimą… Čia tokia specialybė, kad tu neperskaitysi knygos, neišmoksi. Turi daug dirbti, kad pasiektum norimą rezultatą. Žinoma, kažkiek bandai kopijuoti kitus. Prasidėjo stovyklos, simpoziumai. 20 metų dirbu, bet dar mokausi, nes tobulėti yra kur“, – kalbėjo pašnekovas.
Dažniausi A. Zienkos kūriniai – kryžiai ir koplytstulpiai. „Sakralinė tema man asmeniškai labai patinka. Dažniausiai žmonės iš manęs reikalauja tokių kūrinių. Ypač šiuo metu, maždaug 4 metai. Gal žmonės jaučia tą atsivertimą. Žinoma, nemažai supuvusių kryžių ir žmonės nori juos atnaujinti“, – sakė jis.
Skulptorius sako, jog be tikėjimo profesionaliai kryžiaus ar koplytstulpio, kito sakralaus meno darbo nepadarysi. „Taip, esu tikintis. Juk darant kryžių, tai negali netikėti. Tu jį pagaminsi, bet neįdėsi savo sielos dalelės. Turi matyti gėrį, meilę. Juk tame pačiame kryžiuje yra meilė. Tai Dievo ženklas, ir meilės ženklas.“
Artūras kažkada sakosi skaičiavęs, kiek jau yra išdrožęs darbų, vėliau pametė skaičių. Dabar sako, kad reikėtų atsisėsti ir rimtai paskaičiuoti, o kol kas šypsodamasis tarsteli, kad kiekvienas kūrinys – tarsi kūdikis, išglostytas, išmyluotas, – kartais net širdį suspaudžia, kai klientai per vartus skulptūrą išsiveža.
„Su visais darbais sunku atsisveikinti. Visi padarius būna įspūdingi. Mėgstu sakyti, kad kiekvienas jų tarsi mano vaikas. Juk išglostai kiekvieną centimetrą, milimetrą. Turbūt tokius jausmus jaučia kiekvienas menininkas. Nėra čia tapetas. Kiekvienas darbas skirtingas. Įspūdingiausių gal nėra – man asmeniškai kiekvienas svarbus. Išvažiuoja per vartus, jie pastatomi kažkur kapinaitėse, sodybose. Džiugu, kai stato viešose erdvėse, kad gali visi pasigrožėti“, – kalbėjo A. Zienka.
Nors kalbėti dar anksti, tačiau skulptorius tikisi, kad kaip jį paviliojo medžio kvapas senelio dirbtuvėse, gal kuris vaikas perims jo amatą.
„Senelis nedavė pamokų, nes nespėjo. Bet nuo mažens pamenu jo darbastalį, dirbtuvę, tą medžio kvapą. Tas gal ir užkabino. Mano vaikai per maži. Vienas, vyriausias, su tiksliaisiais mokslais, o mažesni, pagal jų piešinius, tai visi mano geną turi. Manau, dar ne laikas, bet tikiuosi, kad nors vienas perims šį amatą. O ar aš norėčiau, kad jie perimtų šį amatą – nežinau. Nes tai sunkus darbas. Bet širdį paglostytų, jeigu iš dangaus matyčiau, kad jie tai dirba“, – sakė pašnekovas.
Beje, medžio drožėjui vaizduotė ypač svarbi. „Kitą kartą save pagaunu, kad matydamas rąstą jau žinau, kas iš jo galėtų išeiti. Daug turi dirbti ir tikrai ne po 8 valandas. 14–15 valandų būna. Kartais kaime žmonės nori ateiti užgesinti šviesas, nes tik pas mane šviečia. Aš pelėda, tad mūza dažniausiai ateina vakare“, – kalbėjo menininkas.
Sakoma, jeigu jūs susirasite mylimą darbą ir visą save atiduosite jam, laimė pati jus susiras. Būtent taip šiandien jaučiasi skulptorius Artūras Zienka.
„Dabar esu labai laimingas. Žinoma, tėvai jaudinasi, kad mano darbas sunkus. Bet aš kaip tas vilkas, geriau alkanas, bet laisvas“, – sakė skulptorius A. Zienka.