Ar bendraujate su savo kaimynais? Ar bent pasisveikinate su jais susitikę? Kiekvienas Europos miestas susiduria su augančiu socialiniu abejingumu ir solidarumo tarp piliečių trūkumu. Pasitaiko, jog bendrauti su užsienyje gyvenančiais žmonėmis mums paprasčiau, negu pasikalbėti su gretimais ar kitapus gatvės gyvenančiais kaimynais. Visai neseniai minėjome Europos kaimynų dieną.
„Dainavos žodis“ lankosi pas alytiškę pedagogę Svetlaną Žadeikienę, kuriai neabejinga kaimynė netgi išgelbėjo gyvybę po plėšiko išpuolio.
Šiuo metu alytiškė pedagogė Svetlana Žadeikienė gyvena namuose sodininkų bendrijoje, kur anksčiau ji būdavo itin retas svečias, mat bene visą savo gyvenimą dirbo net ne vienoje darbovietėje, ypač veiklios ir kūrybingos moters pilna buvo visur. Lėkimą sustabdė praėjusiais metais prieš pat šv. Kūčias įvykęs itin nemalonus incidentas, kai moteris po plėšiko užpuolimo vos išliko gyva. Moters gyvybę išgelbėjo kaimynė, kuri neliko abejinga.
„Užpuolikui reikėjo rankinuko, ne manęs. Atbėgo laiptinėje ir, griebęs už per petį permesto rankinuko, tempė. Aš po smūgio net nieko nepamenu. Kai kritau laiptinės aikštelėje po pašto dėžutėmis, prasiskėliau galvą, skilo galvos kiaušas, susidarė krešuliai ant smegenų. Ir būtent ta Jurgita, kuri gyvena trečiame aukšte, išgirdusi nepabūdo. Pamatė mane gulinčią kraujuose ir iškvietė greitąją. Aš labai dėkoju kaimynei, medikams, vaikams, broliui, seserims, Dievui ir visiems žmonėms, kurie meldėsi prašydami, kad pabusčiau iš komos“, – skaudžią istoriją prisiminė S. Žadeikienė.
Anot pašnekovės, nuo seno žmonės ypač vertino kaimynystę. Šiandien – didelis susvetimėjimas, todėl verta atrasti laiko ir tarti gerą žodį tiems, kurie gyvena šalia.
„Kai pirkau šį sodą Alytaus rajone, močiutė sakė – nežiūrėk, kokia žemė, o žiūrėk, koks kaimynas. Tai senolių išmintis. Kaime kitaip, bet mieste labai didelis susvetimėjimas. Žmonės butus perka, parduoda, santykių nėra. Todėl labai nustebau, kad kai įvyko ta nelaimė, Jurgita Naruševičienė išėjo pažiūrėti bruzdesio laiptinėje. Nors galėjo neišdrįsti, juk buvo šv. Kūčių išvakarės“, – kalbėjo S. Žadeikienė.
Po užpuolimo pasveikusi, tačiau vis dar sveikatą atstatinėjanti moteris sako, jog paliko mėgstamus darbus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje, „Drevinuko“ mokyklėlėje. Dabar atranda gamtos grožį, daro rankdarbius, triūsia darže, mėgaujasi pavasario žiedais.
„Labai džiaugiuosi žiedais, nes visą gyvenimą bėgdavau. Vaikai juokdavosi, kam aš sodinu krokus, jeigu jų niekada nematau. O šį pavasarį mačiau visą žydėjimą, galybę paukščių. Džiaugiuosi nuostabia gamta. Esu jau tikra pensininkė, nes anūkai visada klausdavo, kada išeisiu į pensiją. Sakydavau, kad aš jau pensininkė, tik dirbu. Na, o dabar išėjau jau į tikrą pensiją ir džiaugiuosi gyvenimu“, – sakė pašnekovė.
„Ar bendraujate su savo kaimynais? Ar bent pasisveikinate su jais susitikę?“ – klausia Svetlana Žadeikienė, ragindama tai būtinai padaryti.