Angelė Krištopaitienė, Viečiūnų laivalaikio salės folkloro ansamblio „Stadałėłė“ narė.
Ramunė Tarandė
Beliko kelios dienos iki sakraliųjų metų švenčių – Kūčių ir Kalėdų. Šįmet Druskinininkai skelbia Šeimos Kalėdas, ir tai – labai simboliška bei prasminga, nes Kūčios ir Kalėdos yra namų ir šeimos šventė. Kūčios – Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė. Kaip šiam ritualui ruošdavosi dzūkai anuomet, kai buvo privalu besąlygiškai laikytis ypatingo metų tarpsnio papročių? Jei nesilaikysi – sunerims mirusieji, įsisiautės piktosios dvasios, neužderės javai, neatvažiuos jaunikis, nebus sočios vakarienės.
Bendri rūpesčiai, skolų grąžinimas ir atlaidumas
Anuomet dzūkės, gyvenančios kaimuose, prieš Kūčias eidavo pas kitas pasitarti apie valgių ruošimą. Moterys dalindavosi Kūčių vakarienei suruošti reikalingais produktais. „Iki Kūčių kaimo moterys pasidalindavo, kas ko turėjo. Jei geriau užderėjo pupelės ar kopūstai, ar kitkas, o pas kaimynes ne, tai duodavo, kad turėtų Kūčiom,“ – prisimena Angelė Krištopaitienė, Viečiūnų laivalaikio salės folkloro ansamblio „Stadałėłė“ narė. Šis paprotys vis dar buvo gyvas 20 a. antroje pusėje (apie 1960 m.).
O šiaip, be svarbaus reikalo, Kūčių dieną pas kaimynus eiti vengdavo. Prireikus kokio nors daikto, dažniausiai siųsdavo vaiką. Kadangi buvo tikima, jog pasiskolinus per Kūčias teks visus metus skolintis, stengėsi iki Kūčių skolas grąžinti. Apeinant gimines, artimesnius ar tolimesnius kaimynus dėl skolų, paprastai būdavo jų ir atsiprašoma: „Atleidžiu, ir tu man atleisk, kad ramiai galėtume švęsti Kalėdas.“
Kūčių dieną nebuvo galima dirbti nieko, kas susiję su sukimo judesiu. Tikėta, kad jei verpsi, tai avys kvaituliu suksis ar viesulas stogą nuneš, jei siūsi, tai gyvuliai sunkiai ves. Tai patvirtina ir tautosakos pateikėja, Druskininkų kultūros centro folkloro ansamblio „Stadałėłė“ narė Stasė Kvaraciejienė: „Nuo Kūcių iki Naujų metų tai nesaka verpc, megzt, siūlo sukc. Ba sako, apsigemsta. Ar vaikai, ar gyvulys kokis“. Ir malkų negalima kapoti, mat, perkūną vasarą prisišauksi.
Kūčių dienos ritualai
Atsikėlus ankstyvą rytą, prasidėdavo pasiruošimas Kūčių vakarienei. Sakydavo, kad kas tą rytmetį pramigs, bus slunkius visus kitus metus. Sunkių darbų nedirbdavo, tik smulkius. Moterys tvarkydavosi pirkioje, ruošdavo valgius, vyrai priruošdavo malkų, paruošdavo pašarų gyvuliams, aptvarkydavo kiemą ir visus pašalius, apraišiodavo obelis, kūrendavo pirtį – juk prieš sėdant Kūčių vakarienės, būtina nusimaudyti.
„Svarbiausia tai išsimazgoc, išsišvaryc visas brudas, išsiskalbc, Kūcių vakarų išsiprausc pirtyje, kad visas ligas, blogumus nuvyc nuog savį,“ – porina Stasė. Vakarop pirtyje pirma prausdavosi vyrai, po jų moterys, persirengdavo švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais.
Vaikai padėdavo tėvams ruošoje, bet svarbiausias jų darbas būdavo papuošti parneštą iš miško eglutę. Puošdavo obuoliukais, į popierėlius susuktais kūčiukais, baronkytėmis. „Tai kap iškepdavo slizikų, tai ir vaikam duodavo. Per vasarų atlaiduose prisrenkam popieriukų nuo saldainių, tai paskui tuos kūciukus suvyniojam ir karam an eglutės. Bobulė kap kepdavo, tai specialiai biskį juos pasaldzydavo mumiem vaikam, kad būt saldesni,“ – mena Stasė.
Kūčių dieną buvo laikomasi pasninko. Sauso, kai nevalgoma nieko mėsiško ir pieniško, ar juodo – kai nevalgoma visai nieko. Pastarojo laikydavosi tikėdamiesi skalsesnių ateinančių metų, merginos – greitai ištekėti, gerą jaunikį gauti. Pusryčiams dažniausiai virdavo bulves su lupyna, jas valgydavo su grybų ar burokų rasalu. Pietums – tai, kas liko nuo pusryčių arba sausų šutintų žirnių.
„Nuog pietų jau nieko nekaštavojom iki večeros,“ – pamena S. Kvaraciejienė. – Mano pacios mamos sesuoj Kūčių dieną nevalgydavo. Nigdi nevalgydavo. Dar kaimynų mergos. Tai sako, kad labai laimingos bus. Greit apsižanys ir laimingas, geras gyvenimas bus. Kad godnų bernų gaus, ar an šokių bernai labai šokti ves.“
Kūčių apeiginis valgis – Kisielius.
Kūčių vakarienės valgiai – iš gamtos dovanų
Vienas svarbiausių Kūčių vakarienės patiekalų – kūčiukai. Dzūkijoje juos vadino įvairiai: slizikais, prėskučiais, o Viečiūnų kaime – bubukais. Kūčiukai – apeiginė duonelė vėlėms pamaitinti. Juos kepė ne tik iš kvietinių, bet ir iš ruginių ar grikinių miltų, tik su vandeniu, jokių kiaušinių ar mielių. Jei turėdavo, į tešlą įberdavo aguonų. Iš sutrintų aguonų darydavo aguonpienį: aguonas užpildavo medumi ar cukrumi pasaldintu vandeniu ir užmerkdavo kūčiukus. Trinti aguonas buvo grynai vyrų darbas.
Ne visi anuomet turėdavo cukraus, tad patiekalus saldindavo skystimu, padarytu iš cukrinių runkelių: juos nulupdavo, stambiai sutarkuodavo, užpildavo vandeniu ir ilgai šutindavo pečiuje. Iššutintus nusunkdavo ir laikydavo šaltai. Iš tirščių kepdavo blynus ar atiduodavo gyvuliams. Sutarkuotus dar džiovindavo pečiuje, tokių pasiruošdavo visai žiemai, dėl saldumo dėdavo į kisielių, arbatą ar pyragą.
Dar vienas būtinas apeiginis valgis – kisielius. Virdavo avižinį arba spanguolių. Vieni skystesnį, kiti – labai tirštą. „Spanguolių kisielius buvo neskystas – prosta raikyk peiliu, – prisimena S. Kvaraciejienė. – Tokis kietas, kad šaukštų paskabini, tai kap drabułė (šaltiena).“ Panašiai ruošdavo ir avižų kisielių: sumaltas avižas užpildavo vandeniu, ilgai šutindavo, tada įpildavo iš nusunktų bulvių tarkių padaryto krakmolo ir dar truputį pašutindavo.
Gamindavo medaunyką: nuluptus cukrinius runkelius sutarkuodavo stambiai, sudėdavo į puodą lygiomis dalimis su džiovintais obuoliais, užpildavo vandeniu, kad apsemtų, ir šutindavo pečiuje. Suminkštėjusią masę sugrūsdavo mediniu kočėlu, dar dėl tirštumo įpildavo krakmolo ir šiek tiek pašutindavo. Medaunykas būdavo kietas, nes daug krakmolo, o valgydavo su pyragu ar duona.
Būtinai ant Kūčių stalo būdavo grybų ar burokų rasalo. Grybų rasalą gamindavo iš smulkintų džiovintų grybų, kuriuos merkdavo į vandenį, pasūdydavo, kad būtų skaniau pridėdavo stambiai sutarkuotų burokų. Išvirusį rasalą pagardindavo pakepintais svogūnais. Valgydavo kaip sriubą su pečiuje keptomis bulvėmis su lupyna.
Gamindavo ir saldę – ruginius miltus apšutindavo karštu vandeniu ir palikdavo rūgti. Išrūgusius valgydavo su bulvėmis.
Druska anuomet buvo labai brangi, todėl žmonės ją tausojo. Gyvenantys arčiau, parsiveždavo sūraus vandens iš Druskininkų. Gyvenantys tolėliau, vandens parsiveždavo iš anksto, lankydami gimines. S. Kvaraciejienė pamena, kaip močiutė, lankydama gimines Grūto kaime, iš Druskininkų „dainyčiose“ (mediniai kibirai su dangčiu, su pasaitu) parsiveždavo sūraus vandenio, kuriuo sūdydavo grybus, upėje pagautas žuvis. Žuvis sudėdavo į bačką, užpildavo sūriu vandeniu, įdėdavo babkavų (lauro) lapelių, džiovintų krapų, jei turėdavo – pipirų. Išsisūdžiusias mažas žuvis džiovindavo, valgydavo per visą adventą, dėdavo ir ant Kūčių stalo. Tokias žuveles vadino kamsukėmis. Išsūdytą didesnę žuvį kepdavo ant sėmenų aliejaus, nes kitokio nebuvo.
Iki 20 a. vid. retas kaimo žmogus galėjo nusipirkti silkės, kuriomis prekiaudavo miesteliuose gyvenantys žydai. Tai išgalėdavo tik turtingesni kaimiečiai. Patiekdavo paprastai, kartais užpildavo sėmenų aliejuje pakepintais svogūnais. Tokiais gardindavo ir virtas pupeles, žirnius, raugintus kopūstus. Ant stalo dėdavo ir pjaustytą bačkoje raugintą kopūsto galvą. Iš virtų burokų, morkų, bulvių, pupelių ir raugintų kopūstų gamindavo raudoną mišrainę. Visuomet ant vakarienės stalo būdavo džiovintų obuoliukų, spanguolių, riešutų.
Visa Kūčių vakarienė būdavo ruošiama iš savo užaugintų gėrybių ir gamtos dovanų, t. y. to, ką galima laikyti be šaldytuvo.
Ritualinės vakarienės apeigos
Prie stalo visa šeima susėsdavo sužibus Vakarinei žvaigždei. „Kap paraina iš pirties, kokių 19–20 val., tai jau visi turi būt susėdį. Ba sako, kad tysies kap kokis nelemza,“ – pasakoja Stasė.
Stalą dengdavo balta linine staltiese, po ja dėdavo šieno, ant stalo kryželį, žvakę ir lėkštę tais metais mirusiems artimiesiems. „Anksčiau tai pas mumi stalų dengdavo bobulė. Seniausias žmogus, – mena S. Kvaraciejienė. – An stalo viską gražiai sudedzi ir viskas. O dabar irgi taip pat. Senoviškai. Šieno tai saujalį indedzi. Ba vaikai nori labai traukyc. Ir an jo jau dedzi plotkelas.“
Uždegę žvakę, pasimelsdavo, sulaužydavo Kalėdaitį. Kalėdaitis – tai bažnyčioje pašventinta plotkelė, simbolinis šeimos santarvės duonos pakaitalas. Dzūkijoje dar 20 a. pr. būdavo atliekamos senovinės duonos atnešimo šeimai ir duonos kepalėlio laužymo apeigos. Liškiavos apylinkėse šeimos tėvas paimdavo kūčios duoną į rankas, tris kartus apeidavo pirkią, vis pasibelsdamas į duris. Į klausimą „Kas ca aina?“ atsakydavo: „Dzievulis su kūcela in jūs grytelį.“ Šeimininkė atdarydavo duris ir sakydavo: „Prašom prašom, Dzievuli, su savo kūcali in mūs grytelį.“ Šitaip buvo vaizduojamas giminės protėvis, nešantis savo vaikaičiams palaimą ir santarvę. Dzievulis sėsdavo į krikštasuolę ir prasidėdavo apeiginė vakarienė, prieš kurią tas pats šeimininkas ar vyriausias šeimos narys, išėjęs į lauką, pakviesdavo giminės mirusiųjų vėles, vėją, šaltį ir bites: „Ataikit Kūčių!“. Tai buvo lyg tradicinė susitaikymo su visais formulė.
„Valgyti pradėdavo nuo skysto maisto – aguonpienio, rasalo. O paskui jau – kas ką nori,“ – mena Stasė.
Po Kūčių išaušusios Kalėdos – virsmo metas, kai atsiveria dangus ir jo skliaute sužimba žvaigždės. Tamsos laikas baigėsi, kibirkštis įžiebė ugnį ir mūsų pasaulis vėl prasideda, metai atsikuria iš naujo: „Kalėdų rytų rožė inžydo, lylio kalėda, kalėda,/ Sekminių rytų dyvai pasdarė, lylio kalėda, kalėda.
