Rasa Švirmickaitė
„Kultūros darbuotojas turi degti kaip žvakė, jei jis tik sėdi ir nieko nedaro, tai jis ne kultūros darbuotojas“, – viename interviu yra pasakiusi G. Švabienė, daugiau kaip šešis dešimtmečius skyrusi kultūrai ir savo kūrybiškumu įnešusi didelį indėlį į visos šalies kultūrinį gyvenimą.
Ir šiandien, sulaukusi garbingo jubiliejaus, G. Švabienė vis dar energinga, nestokojanti kūrybinės liepsnelės dzūkų krašto kultūros ir tradicijų puoselėtoja. Mintimis apie svarbius gyvenimo etapus, požiūrį į gyvenimą, sukauptą patirtį ir gyvenimišką išmintį ji dalinasi su „Dainavos žodžio“ skaitytojais“.
Brangiausi ir svarbiausi įvertinimai
Vartau savo parašytas memuarų knygas, randu tik aprašytus darbus, o apdovanojimų kažkodėl neužrašiau. Galbūt todėl, kad per 60 metų jų buvo tiek daug, kad sunku ir suskaičiuoti
Išrinkau pačius didžiausius ir brangiausius: tai buvusios Sovietų Sąjungos kultūros ministerijos diplomai už prizines vietas, laimėtas sąjunginiame poilsio vakarų vedėjų konkurse 1975-aisiais ir 1981-aisiais metais, šeši ar septyni Lietuvos kultūros ministerijos Garbės raštai už gerą darbą, Meno saviveiklos ir kultūros žymūno ženklai. 1983 metais man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros švietimo darbuotojo garbės vardas, 2017-aisiais už švietėjišką, kultūrinį darbą, dzūkiškos tarmės ir dainų, krašto tradicijų puoselėjimą suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas. O visai neseniai, praėjusių metų gruodį suteiktas Kultūros kūrėjo statusas.
Apdovanojimų ir darbo įvertinimų daug, tačiau tarp jų nėra nė vieno piniginio. Galbūt todėl, kad kultūros ir savo krašto tradicijų puoselėjimas pinigais neišmatuojamas.
Gražiausi vaikystės prisiminimai
Augau katalikiškoje šeimoje, vyresnis mano brolis nuolat mokėsi, todėl buvau vienturtėlė ir labai mylima. Iki šiol nepamirštos gerosios močiutės dainos ir pasakos, mamos siūti gražiausi rūbeliai ir mezginiai. Atmintyje išlikę tėvelio rankomis padaryta brička, važis, pasiūti odiniai šorai, į kuriuos įsikinkęs arklius, kiekvieną šeštadienį jis visą šeimą veždavo į bažnyčią. Užmarštin nenuėjo ir senelio padarytas vežimėlis lėlėms, grėblelis, kuriuo grėbdavau šieną, ir vakarienės po didžiule liepa vasaros vakarais. Tai buvo laimingiausios mano gyvenimo dienos.
Jei galėčiau pakartoti
Jei galėčiau pakartoti, pakartočiau savo vaikystės pasaką, kurią ir viso gyvenimo džiaugsmą atėmė pasiklydę miško broliai, vėliau pripažinę, kad šeima buvo iššaudyta nekaltai. Man skirta kulka įstrigo pataluose. Taip, būdama 12 metų, šiame pasaulyje likau vienui viena.
Sutikti žmonės
Gyvenime sutikau daug žmonių, kurie padėjo man išgyventi. Tai svetima moteris Marijona Čižauskaitė. Vėliau mano abu vyrai – Antanas Straigis ir Raimundas Švabas, kurie mane mylėjo ir pritarė mano siekiams bei planams. Gyvenime lemtingų posūkių įvyko susitikus su tuometiniu kultūros ministru Vytautu Jakilaičiu, kuris pasiuntė mane mokytis, atverdamas kelius į kultūros ir muzikos pasaulį. Esu labai dėkinga Mindaugui Šatkauskui, buvusiam tarybinio ūkio direktoriui, ištempusiam mūsų šeimą iš Žagarių kaimo ir padėjusiam įsikurti Luksnėnuose, o vėliau ir visapusiškai padėjusiam darbe.
Nenorėčiau išgyventi dar kartą
Niekada nenorėčiau antrą kartą išgyventi savo gyvenimo. Tai buvo nuolatinė kova. Reikėjo labai daug valios ir pastangų, kad pasiekčiau visa tai, ko esu pasiekusi. Buvo šantažo, skriaudų, kurios paliko nepagydomas žaizdas sieloje.
Gyvenimo tėkmė
Prieš penkerius metus, kai man suėjo 80 metų, supratau, kad esu sena, ir išsigandau. Dabar tie metai bėga kaip mėnesiai, kaip dienos. Čia rytas, čia vakaras, ir supranti, kad jau nieko nepadarysi ir kad vienintelis džiaugsmas užauginta dukra ir sūnus, trys anūkai ir keturi proanūkiai, kiti artimi žmonės, kad nuo jų priklauso tavo gyvenimas, tavo laimė. Džiaugiuosi, kad jaučiu jų nuolatinį rūpestį ir pagalbą, už tai jiems labai dėkinga.
Kad žmogus būtų laimingas
Kiekvienas laimę supranta savaip. Kiekvienam ji kitokia. Net ir sunkiame gyvenimo kelyje būna laimės valandų. Man laimė yra nugyventi ilgą gyvenimą, turint šalia savęs draugą, kuris tave suprastų, padėtų sunkią gyvenimo valandą. Laimė užauginti gerus vaikus, anūkus, proanūkius, kurie yra tvirtas ramstis senatvėje. Laimė daryti žmonėms gera, kažką jiems palikti, laimė turėti gerą kolektyvą, kaip mano moterų ansamblis „Alasėlis“. Laimė, kai tavo kūryba suteikia kitiems džiaugsmo. Laimė skaityti ir girdėti padėkos žodžius, kai gimtadienio proga tave pasveikina 70–80 žmonių. Tik reikia visa tai įsisąmoninti ir pasijusi laimingas.