Rasa Švirmickaitė
Artėjanti Nepriklausomybės atkūrimo diena Pocelonių kaimo gyventojai Marytei Kazakevičienei brangi šventė, menanti už tėvynės laisvę kovojusio brolio žūtį ir šviesų jo palikimą – dainų sąsiuvinį, kuriame surašytos dainos įtrauktos į autentiškų krašto dainų rinkinį „Perkūnkalnio dainos“.
Apie M. Kazakevičienės saugomą brolio partizano Vinco Tribandžio dainų sąsiuvinį, kuriame buvo užrašyta ne viena partizaniška daina, aplinkiniai plačiau sužinojo prieš kelerius metus, kai kelis nedidelius kaimus – Pocelonis, Pavartėnus, Bogušiškes, Mieliūnus ir Viečiūnus – vienijanti „Perkūnkalnio“ bendruomenė sumanė išleisti dainų rinkinį, pavadintą „Perkūnkalnio dainos“.
Sąsiuvinį su keliolika dainų ir eilėraščių atnešė ir M. Kazakevičienė. „Brolis mėgo ir pats dainuoti, ir dainas kūrė. Sąsiuvinyje šalia kitų dainų ir eilėraščių autorių kūrinių ir trys jo paties kūriniai. Pirmoji daina užrašyta dar 1938 metais“, – pasakojo M. Kazakevičienė, džiaugdamasi, kad pavyko išsaugoti partizano dainų sąsiuvinį ir taip pagerbti brolio atminimą. Jai pati gražiausia ir labiausiai jaudinanti brolio sukurta daina „Atlikęs pareigą tėvynei“.
„Augau su trim broliais ir sese. Brolis Kostas buvo partizanų ryšininkas, kai sovietai išsiaiškino, ką jis veikia, buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėjimo.
Vincas buvo vos sulaukęs dvidešimties, kai 1945 metais sausio 5 dieną išėjo į mišką. Po poros dienų sužinojome, kad prie Vilniaus mūšyje su enkavedistais žuvo aštuoni partizanai, tarp kurių buvo ir mano brolis.
Žuvusiųjų kūnus nuvežė į Onuškio miestelį ir išmetė ant gatvės akmenų. Po kurio laiko išvežė ir užkasė. Tais laikais, kai užkasdavo nužudytus partizanus, ant pušų išrėždavo skaičių, kiek žmonių toje vietoje užkasta. Atkūrus nepriklausomybę, žuvusių partizanų artimieji susirado žmogų, kuris parodė, prie kurios pušies užkasti partizanų palaikai“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi 83 metų senolė.
Partizano Vinco dainų sąsiuvinį M. Kazakevičienė saugojo su broliu Broniumi. Anot moters, jie patys nusprendė, kad reikia išsaugoti. Broniui tada buvo 14 metų, jai aštuoneri. „Partizanų, kurie kartais užsukdavo į mūsų namus, patarti dainų sąsiuvinį slėpėme mokyklinėse kuprinėse, taip buvo saugiausia, nes ten niekas neieškojo. Tačiau jei būtų suradę, nebūtų gerai baigęsi“, – neabejojo M. Kazakevičienė ir pridūrė, kad dabar jau nieko nebijanti, tad brolio dainų sąsiuvinį su įdėta jo nuotrauka saugo stalčiuje.
M. Kazakevičienė su vyru Vladu užaugino du sūnus – Valdą ir Arūną, sulaukė trijų anūkų. Jauniausias vaikaitis Vaidas nudžiugina senelius apsilankymais ir pagalba ūkyje. „Labai geras anūkėlis“, – džiaugiasi senolė.
Gražiausius gyvenimo metus ir sveikatą M. Kazakevičienė atidavė dirbdama kolūkyje ir tarybiniame ūkyje. „39 metus dirbtas sunkus fizinis darbas, patirti išgyvenimai (prieš keliolika metų palaidojo vieną sūnų) atsiliepė sveikatai. Kol kas jaučiuosi neblogai, tik dėl stuburo problemų eiti be lazdos sunku“, – sakė M. Kazakevičienė.