Alytaus rajone, Pivašiūnuose, gyvena dėdė Dzūkas – 75-erių Pranas Zajankauskas, kuris neabejingas muzikai ir dzūkiškai kalbai. Vyras gyvybingas, energingas, tikras dzūkas.
„Dėdė Dzūkas gimė todėl, kad esu tikras dzūkas. Kai mažas buvau, labai dzūkuodavau. Pagarbiai suaugusiuosius vadinau, kreipdavausi „dėde“, niekados vardu. Taip buvome mamos išauklėti, kad gerbti vyresnį žmogų, jeigu reikia – padėti“, – sako Pranas ir priduria, kad dėdės Dzūko Dzūkijoje nebuvo, tai jis taip pasivadino.
Muzika nuo mažens
Muzika prie P. Zajankausko prilipo vaikystėje. Pirmąją armoniką mama parvežė broliui Jonui. Pranui tuomet buvo 9-eri. „Mūsų geroji mamytė iš Vilniaus parvežė šį muzikos instrumentą. Mama niūniuodavo melodiją, o mes maigydavome armonikos guzikus, bandydami tą melodiją groti. Brolis pirmas išmoko, paskui mane mokė“, – su jauduliu pasakojo Pranas. Ūkio darbus vyras išmoko anksti. Kad mamai padėtų, jis jau 6 metų kartu su broliu dviese, laikydami po plūgo rankeną, arė laukus. Slėgė dideli nepritekliai.
„Brolis grojo armonika, o aš būgnais. Vakarais visas kaimas nuo mūsų skambėdavo. Vėliau išmokau groti ir akordeonu“, – tęsė dėdė Dzūkas. Būdamas mokiniu, jaunuolis jau grojo vestuvėse.
„Neišsipildžiusių svajonių kapela“
Dirbdamas direktoriumi Pivašiūnų mokykloje, Pranas sukūrė mokytojų kapelą, kuri vadinosi „Neišsipildžiusių svajonių kapela“. Prie kapelos 1983 m. prisijungė profesionalus muzikantas, Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją baigęs Algirdas Glovickis. „Tuomet kapelą ir pavadinome „Pivašiūnai“, – tęsė pašnekovas. Taip kapela vadinasi iki šių dienų.
Sunki vaikystė ir netektys
Praną palaiko antroji žmona Birutė. Kartais abu pamuzikuoja, ji pritaria būgnais. „Muzika man yra gyvenimas, ramybė, širdies džiaugsmas, užsimiršimas“, – sako P. Zajankauskas. Vyro vaikystė buvo sunki. Tėvui palikus šeimą, mama viena užaugino 4 vaikus. „Tėvas mus paliko, kuomet mama manęs laukėsi. Buvo pokaris. Sunkus laikas”, – apie save pasakoja Pranas. Jis baigė Pivašiūnų mokyklą. Po mokyklos neįstojęs į jūreivystę, išėjo tarnauti į armiją. Kadangi buvo neblogas sportininkas, po armijos Pranas sugrįžo į gimtinę – į Pivašiūnus, 1968 m. pradėjo dirbti kūno kultūros mokytoju. Po metų įstojo į Kūno kultūros institutą. Mokėsi neakivaizdžiai. Apsivedė, bet šeimynine laime Pranas džiaugėsi labai trumpai. Pirmoji žmona Marytė mirė nepasibaigus nei pirmiesiems santuokos metams, palikdama pusantro mėnesio sūnų, kurį Pranas užaugino kartu su savo mama. Vyrui šis gyvenimo etapas buvo sunkus, daug išgyveno, ašarų išliejo, bet rado savyje jėgų gyventi ir dirbti toliau.
Gyvenimas ėjo savo vaga. Ypač 1974 metai Pranui dovanojo daug gražių akimirkų. Vedė Birutę, baigė Kūno kultūros institutą, abu tais pačiais metais su žmona baigė ir gaziko vairuotojų kursus. Pranas pradėjo dirbti Pivašiūnų mokyklos direktoriumi. Direktoriaus pareigas ėjo 16 metų. „Stengiausi dėl mokinių, kad jiems būtų geros sąlygos mokytis, taip pat ugdyti meninius ir sportinius gebėjimus”, – kalbėjo Pranas. O 1985 m. jis kartu su Juozu Leškevičiumi pagal kultūros mainų projektą vyko į tolimiausią užsienio kelionę, į Vietnamą.
Šiandien Pranas džiaugiasi ne tik muzika, bet ir dviem vaikais: iš pirmos santuokos – sūnumi Ričardu, iš antros – dukra Rūta.
Kapelos sėkmė
39 metus gyvuojanti „Pivašiūnų“ kapela išvažinėjo visą Lietuvą, yra įvairių respublikinių konkursų, varžytuvių dalyvė ir nugalėtoja. 2002 ir 2009 metais ji nominuota geriausia Pietų Lietuvos kapela. 2002, 2006 ir 2009 metais ,,Grok, Jurgeli“ dalyvė ir žiūrovų prizo laimėtoja. Nuotaikingiausios kapelos nominacija apdovanota kapelų varžytuvėse „Tai bent suvažiava, tai bent sugužėja…“. 2007 m. LRT laidos ,,Gero ūpo“ nugalėtoja. Lietuvos kaimo muzikantų ir kapelų festivalio ,,Ant rubežiaus-2011“ šauniausios kapelos nominacijos prizo nugalėtoja.
Kapeloje – 8 žmonės, vyriausiam – 77, jauniausiam – 26 metai. Altu griežia vadovas A. Glovickis, armonikomis groja Juozas Leškevičius ir Pranas Zajankauskas, smuikais –Donata Bankauskaitė ir Romas Navickas, kontrabosu – Giedrius Leškevičius, tamburinu – Margarita Antanaitė, būgnus muša Bolius Navickas.
Prie šios žinomos kapelos sėkmės labai prisideda ir Pranas. Pats groja, dainuoja bei savo kūrybos dainomis papildo kapelos dainų repertuarą, jos įvaizdį padaro išskirtiniu, niekur kitur nematytu.
Pranas džiaugiasi, kad kažkada beveik visus metus laidos „Gero ūpo“ šaukinys prasidėdavo būtent dėdės Dzūko polkos ištrauka. Pranui energijos netrūksta. „Kol judzi, kruci, tol gyvas. Nustojai judėc – pirk grabų“, – geros nuotaikos ir šmaikštumo nestokoja buvęs kūno kultūros mokytojas. „Judėjimas – tai sveikata“, – priduria vyras.
Pranas su žmona Birute gyvena ūkiškai. „Dėl savęs laikome 1 karvukę. Turime savo sviestuko, sūruko, rūgštaus pienuko. Todėl mano kaulai ir stiprūs, kad pieno produktus valgau. Visada savo mokiniams patariau gerti pieną, nes jis – sportininko benzinas! Prieš 3 savaites nukritau nuo 4 metrų aukščio kopėčių, bet koja nelūžo“, – džiaugiasi vyras. Jis pažymėjo, kad anksčiau turėjo 8 karves, 3–4 motinines kiaules, žirgą. Visada buvo prie nemažo ūkio, kojas ištiesęs ant pečiaus veltui negulėjo.
Linki mylėc
„Mylėc save, mylėc artimą, mylėc visus žmones, pasaulį. Padėti vieni kitiems. Gerumas išgelbės žmoniją. Mano sukurtos dainos – tik apie meilę, kuri gali būti visokia. Sveikatos, laimės, pasitikėjimo ir, žinoma, tos pačios meilės, ir dar kartą meilės, kuri yra visagalė“, – iš širdies linki P. Zajankauskas.
Danielius Jakubavičius