Rita Krušinskaitė
Ūkininkavimo ir verslo sėkmė priklauso ne nuo dirbamos žemės hektarų ir auginamų gyvulių skaičiaus.
Pradžia nuo pieno ūkio
Žinoma sūrininkė Druskininkų savivaldybės Didžiasalio kaime su šeima apsigyveno prieš 25 metus. Šeima išbandė daug visokios veiklos – augino serbentus, braškes, bulius, karves, kiaules, kalakutus, kol apsistojo ties karvėmis ir pienu. „Tikriausiai todėl, kad iš karto gaudavome pinigus išvengdami sezoniškumo, taip pat nereikėjo laukti mėnesius, kol užauginsime. Buvome biedni, bet labai norėjome gyventi kaime, tad teko ieškoti ir patinkančios, ir gerą uždarbį garantuojančios veiklos“, – pasakojo G. Auguvienė.
Tokia veikla tapo pieno gaminiai, kuriuos parduodavo Druskininkuose prie daugiabučių.
Viskas sekėsi puikiai, tačiau buvo aišku, jog žmonės kas antrą dieną nepirks sviesto, grietinės ar varškės. Vėl reikėjo sugalvoti kažką naujo.
Paviliojo sūriai
„Sumanėme gaminti sūrius. Negi prancūzų, italų ar olandų, garsėjančių savo sūriais, rankos kitokios. Galime pabandyti ir mes. Sūrių gamybos mokiausi iš vietos ūkininkų, seminaruose iš Žemės ūkio ministerijos ir Maisto pramonės instituto specialistų, lankėmės Dargužiuose. Kai atrodė, kad sukaupėme pakankamai žinių, pradėjome gaminti ir mes. Aišku, viskas vyko ne taip, kaip norėjome ar turėjo būti. Tačiau rankų nenuleidome, ir pamažu atėjo sėkmė“, – apie nueitą kelią kalbėjo sūrių gamintoja.
Šiuo metu dzūkė gamina apie 20 rūšių sūrius – itališką mocarelą, įvairius prancūziškus, saldaus pieno ir varškės lietuviškus bei fermentinius ir pelėsinius. Anot sūrininkės, sūrio skonis gali skirtis ir nuo metų laiko, tačiau visada galima pagaminti gerą sūrį.
G. Auguvienė juokauja, kad gal tik iš Australijos pirkėjų neturėjo, o iš visos Europos ir iš JAV svečiai lankėsi Augų ūkyje ir mėgavosi jų pagamintais sūriais. Prancūzai ragavo pagal prancūzišką receptūrą pagamintus sūrius, italai – pagal itališką ir visi gyrė jų puikų skonį. „Tokie įvertinimai leidžia pasijusti užtikrintiems, kad einame tinkama linkme. Jei sūrius įvertina tos šalies žmonės, kurioje jie yra tarsi vizitinė kortelė, vadinasi, jie tikrai geri“, – užsieniečių įvertinimu džiaugėsi G. Auguvienė.
Taip gimsta geras sūris
„Pirmiausia turi būti gera ganykla, sveika karvė, svarbu, kad karvę melžtum su gerom emocijom, o po to su meile darytum sūrius. Jei nenorėsi dirbti žemės, nemylėsi gyvulio, net turėdamas geriausius produktus, gero sūrio nepagaminsi“, – gero sūrio gamybos paslaptį įvardijo G. Auguvienė.
Augai dirba 50 ha žemės, laiko devynias Lietuvos juodmargių veislės karves. Didžioji dalis pieno skiriama sūrių gamybai, o vasarą dar gaminamas kefyras, rūgpienis, jogurtas, pernai pradėjo gaminti ir ledus, o šių metų naujovė – desertiniai šokoladu aplieti sūreliai.
Anot ūkininkės, jų šeima laiminga, todėl nori, kad ir gyvuliai būtų laimingi, todėl visi gyvena laisvai – nė vienas jų – nei arklys, nei karvė, nei šuo – nėra rišamas. „Todėl ir pieno kokybė gera, ir žirgas draugiškesnis, ir karvė ramesnė. Reikia mokytis iš gamtos atsargumo, švelnumo, ramybės“, – įsitikinusi moteris.
Edukacinės programos
Paragavę G. Auguvienės sūrių ir pamatę, su kokia meile moteris juos gamina, Druskininkų gidai pasiūlė užsiimti edukacine veikla. Dabar jau 10 metų, kai jų ūkyje vyksta edukacinės sūrių gamybos programos, kuriose noriai lankosi tiek lietuviai, tiek užsieniečiai. Vienas norvegas net 3 kartus buvo atvykęs, taip jam patiko.
Dukra Aneta, sekdama tėvų pėdomis, taip pat veda edukacines programas su žirgais bei organizuoja vienos dienos stovyklas vaikams, besidomintiems žirgininkyste. Kad į edukacines programas atvažiavusiems vaikams būtų dar įdomiau ir jie geriau pažintų kaimo gyvenimą, ūkininkai šiemet nupirko visą būrį naujų gyvūnų – po dvi avis škudes ir Kerry Hill, dvi pienines Anglo-Nubian veislės ožkas bei asiliuką ir alpaką.
„Dabar vis labiau linkstame į agroturizmą, tačiau kad atvykstantiems žmonėms čia būtų gera ir jie norėtų čia sugrįžti, reikia įdėti daug meilės ir nuoširdaus triūso“, – patikino ūkininkė.
Raktas į sėkmę – meilė ir laimė
„Mūsų ūkio veiklos sėkmę lėmė darna šeimoje ir meilė vienas kitam. Labai svarbu, kad gali ramiai diskutuojant išspręsti visas problemas, išsakyti nerealiausias idėjas ir sulaukti supratimo bei palaikymo. Mes vienas kitą suprantame iš žvilgsnio, esame laimingi ir džiaugiamės tuo, ką darome“, – pabrėžė G. Auguvienė.
Moteris sakė, jog vadovaujasi dviem vertybėmis, kurios iki šiol nė karto nenuvylė. Gyvenime ji su kitais elgiasi taip, kaip norėtų, kad su ja elgtųsi, o versle – niekada neparduoda blogo produkto, nes šaukštas deguto ir statinę medaus sugadina. „Jei kyla mintis, kad gal bus gerai, visada žinau, sustok, apsisuk ir padaryk gerai. Tada bus gerai“, – tikino sūrių gamintoja.
G. Auguvienės nuomone, kaime gyvendamas gali būti labai laimingas ir gerai gyventi, jei susitaikysi su tuo, kad neskaičiuosi darbo valandų ir išeigines turėsi, kai galėsi, o ne pasibaigus darbo savaitei, bet svarbiausia – jei mylėsi savo darbą ir nestokosi gerų idėjų.