Rita Krušinskaitė
Druskininkų savivaldybėje ūkininkaujantis Linas Šarkus augina javus ir bulves. Jaunasis ūkininkas, kaip ir kiti žemdirbiai, susiduria su įvairiausiomis bėdomis, tačiau rankų nenuleidžia, optimizmo nepraranda ir puoselėja ateities planus.
Pasirinko augalininkystę
Didžiausiame Pietų Lietuvos kurorte – Druskininkuose gimęs ir užaugęs L. Šarkus ūkininkauti pradėjo vos prieš trejus metus, tačiau jo darbštumas ir atsakingas požiūris į savo veiklą netruko būti pastebėtas. Konkurse „Metų ūkis 2021“ Druskininkų savivaldybėje jo ūkis įvertintas III vieta. Tai jaunajam ūkininkui ir pripažinimas, ir paskatinimas tęsti pradėtus darbus.
Nors didžioji L. Šarkaus gyvenimo dalis susijusi su miestu, kaimas dzūkui niekada nebuvo svetimas. Jo tėvas Gintas vos už kelių kilometrų nuo Druskininkų esančiame Diržų kaime turėjo sodybą, kurioje ne tik vasarodavo, bet ir ūkininkavo – augino ir augina mišrūnes avis šeimos poreikiams bei javus.
L. Šarkus pagal specialybę statybininkas, tačiau supratęs, kad gyvenimas kaime ir ūkininkavimas arčiau širdies, nusprendė pasukti tėvo pramintu keliu. Buvusio druskininkiečio ūkis nedidelis, vyras deklaruoja 30 hektarų žemės, iš kurios tik du hektarai nuosavi. 2,5 hektaro plote augina bulves, likusiame – grikius, kviečius, rugius. Šiemet pabandymui pasėjo ir lubinų.
Anot L. Šarkaus, augalininkystės krypties pasirinkimą lėmusi priežastis – spartus ūkininkavimui skirtos žemės mažėjimas. „Šalia Nemunas, aplink gražios vietos, tad pradėjo kurtis naujakuriai, gyvulius auginti tapo problemiška. Norėčiau auginti mėsinius galvijus, bet nėra kur ganyti. Be to, žmonėms dažnai nepatinka tvarto kaimynystė, erzina kvapas ir vaizdas, tikriausiai neišvengčiau skundų“, – neabejojo ūkininkas.
Pirkėjai nori nuluptų bulvių
Pirmais ūkininkavimo metais L. Šarkus, be grūdinių kultūrų, pasisodino ir pusę hektaro bulvių. Jų auginimas ir gautas pelnas pasiteisino, todėl kitais metais vyras bulvių plotus padidino tris kartus. Ir vėl lydėjo sėkmė, nors teko susidurti ir su iššūkiais, nes praėję metai buvo nedėkingi bulvių augintojams. Užklupo lietus, žemė pavirto į buzą, kasti kombainu buvo sudėtinga.
Nepaisant patirtų sunkumų, šiemet ūkininkas bulvių auginimo plotus išplėtė dar vienu hektaru. „Kol kas šiemet viskas atrodo gerai, bet apie derlių, geras jis ar blogas, bus galima pasakyti tik nukasus bulves“, – pabrėžė ūkininkas. Praėjusiais metais L. Šarkus bulviakasį pradėjo liepos pabaigoje, šiemet – rugpjūčio pradžioje.
L. Šarkus augina ankstyvą bulvių veislę „Bellarosa“, kuri, jo nuomone, geriausiai gali augti dzūkiškuose smėlynuose, pasižymi aukštu derlingumu, nėra reikli dirvožemiui (išskyrus molingą žemę), gerai toleruoja sausrą ir turi puikias skonio savybes. Bulvių sėklą ūkininkas pirko iš sertifikuotų sėklininkystės ūkių. „Pagal reikalavimus sėklą reikia keisti kas penkerius metus, todėl artimiausius metus galėsiu sodinti savo paties užsiaugintas bulves ir šiek tiek sumažinti auginimo išlaidas“, – džiaugėsi ūkininkas.
Visą užaugintą bulvių derlių dzūkas parduoda kurorto sanatorijoms, neveža į turgų, nestovi už prekystalio ir nepardavinėja po kilogramą. Taip sutaupo ir laiko, ir uždarbio stabilumas garantuotas. Kol turi šią realizavimo rinką, bulvių auginimo L. Šarkus atsisakyti neketina. Tačiau ūkininkas mato vis stiprėjančią bulvių valgytojų tendenciją – pirkti jau nuluptas ir virti paruoštas ar net išvirtas bulves. Dzūkas pripažįsta, kad kai kuriems pirkėjams gal ir patogiau pirkti nuluptas bulves, tačiau ūkininkui, norinčiam tiekti tokią produkciją, atsirastų daug reikalų. Reikėtų ne tik bulvių skutimo mašinos, bet ir šaldymo, konservavimo specialios įrangos bei tokiai veiklai skirtos patalpos, o visa tai kainuotų nemažus pinigus.
Ateities planuose – pokyčiai
L. Šarkus įsitikinęs, kad apie ūkio plėtrą galima galvoti tik tada, kai turi užtikrintą realizavimo rinką. „Ateityje galvoju apie perėjimą prie ekologinio ūkininkavimo. Suprantu, kad, norint įsteigti ekologinį ūkį, reikalavimų bus žymiai daugiau nei chemizuotam ūkiui, tačiau, atsižvelgus į dabartines trąšų ir pesticidų kainas, daugiau pliusų surenka ekologinis ūkis“, – įsitikinęs L. Šarkus.
Šiais metais ir L. Šarkus, ir jo tėvas dėl neadekvačiai išaugusių trąšų kainų pasėlius patręšė tik praėjusių metų trąšų likučiais ir karbamidu. „Iš pavasario trąšų įsigyti buvo sudėtinga, nes viskas iš anksto buvo rezervuota stambiųjų ūkininkų. Vėliau trąšų atsirado, bet jų kaina tapo kosmine“, – apie iškilusius sunkumus pasakojo ūkininkas.
Kaip šiemet seksis parduoti javų derlių, nei tėvas, nei sūnus atsakyti neskuba. Išankstinių sutarčių su supirkėjais neturi sudarę, o supirkimo kainos nuolat kinta, be to, pritaikomi įvairūs nuskaičiavimai „Jei turėčiau apie 100 hektarų ir kur laikinai padėti grūdus, tada gal ieškočiau supirkimo partnerių Lenkijoje, bet kai turi vieną priekabą grūdams vežti ir nedidelius sandėlius, neverta“, – tvirtino L. Šarkus.
Pasinaudojęs parama, L. Šarkus nusipirko traktorių, o už savus pinigus – naudotą kombainą. Anot dzūko, būtų gerai su parama nusipirkti grūdų valymo įrangą, tačiau valdžia smulkiuosius ūkininkus nelabai remia, teikiamos paramos sąlygas gana sunku įgyvendinti, todėl tenka verstis kaip išeina.
„Kol sekasi, galima ūkininkauti, iš ūkio gaunamų pajamų pragyvenimui užtenka, tačiau jei būtų šeima, iš dabartinio ūkio nepragyventume, reikėtų kažką sugalvoti“, – neabejojo L. Šarkus.