Dineta Babarskienė
Iš komandinės Europos gamtos mokslų olimpiados, vykusios Čekijos Hradec Kralove mieste, Lietuvos mokiniai grįžo įvertinti sidabro medaliais, rašoma Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pranešime. Su sidabro medaliu grįžo ir Lietuvai atstovavusi mokinė iš Dzūkijos: apdovanojimus mūsų kraštui iškovojo Augustė Bundzaitė iš Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos (mokytoja Aušrutė Strigūnienė). Olimpiadoje Hradec Kralove varžėsi komandos iš 19 šalių.
Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos mokinių komanda dalyvavo Jungtinės Karalystės ambasados Lietuvoje ir Žaliosios politikos instituto organizuotame protmūšyje „Ties riba: mokslas ir mūsų planeta“. Džiugi žinia ir prizai iš Jungtinės Karalystės ambasados, kadangi Augustė Bundzaitė ir Eivinas Matačinskas tapo šio protmūšio laureatais. (Protmūšyje dalyvavo daugiau nei 400 Lietuvos moksleivių.)
Augustė Bundzaitė mokydamasi IIg kl. tapo respublikinės biologijos olimpiados (LitBO – 54) I vietos laimėtoja (mokytoja Aušrutė Strigūnienė).
Tokie pasiekimai reto vaiko biografijoje, o pirma mintis, kuri šovė galvon, pasikalbėjus su Auguste: Lazdijų kraštas augina savąjį gamtininką Paltanavičių, ne kitaip. Tiesa, Augustė labai kukli ir pakalbinti ją ne taip paprasta: tam prireikė ir mano, ir Kučiūnų bibliotekininkės, mokytojos Linos Pileckienės pastangų. „Aš labai nedaug dar žinau. Yra daug žmonių, kurie mėgsta gamtą“, – taip kuklindamasi sako Augustė, nors paklausus ją apie vabaliukus, drugelius, vorus, netgi erkes, kurias ji tyrinėjo, mergaitė, kuriai greit 17 metų (ji – Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos IIIg kl. gimnazistė), gali pasakoti visą dieną ir pateikti pavyzdžius iš ne vieno šaltinio, kad įtikintų žinių patikimumu. O ir daugelį svarių laimėjimų pati Augustė linkusi vadinti sėkme, tačiau kruopšti, atsakinga mergaitė, taip ją apibūdina tie, kas pažįsta, dirba daug, domisi, skaito: sėkmė iš dangaus jai nenukrito. „Daug skaitau. Labai įdomu“, – sako ji. Priduria, kad norint pasiruošti olimpiadoms reikėjo labai daug dirbti, išmanyti daug sričių, net pati Augustė pripažįsta, kad tikrai daug žinoti reikia, o ir streso buvo: ne taip paprasta puikiai pasirodyti tokio lygio olimpiadose ir grįžti namo su aukščiausiais apdovanojimais.
Labai patinka vabalai, mat su jais galima tiesiogiai kontaktuoti
Iš kur meilė gamtai ir viskam, kas ją supa, ir pati pasakyti negali. „Maža būdama rinkau akmenėlius, man jie patikdavo. Tiesiog nuo kelio rinkau. Dabar dar irgi šiek tiek parenku: fosilijos patinka, mineralų turiu, dabar galima juk nusipirkti. Turiu ir lazurito, ametisto, ir kalnų krištolo“, – pasakoja Augustė.
Tačiau pastaruoju metu jaunoji gamtininkė vis vabaliukus apžiūrinėdavo, tyrinėdavo, fotografuodavo: jai įdomu. „Man labai patinka, kad su jais galima tiesiogiai kontaktuoti. Jeigu paimsi vabaliuką ant rankos, paskui paleisi jį į gamtą, tai jokios žalos jam nepadarysi, nei emociškai jų juk nepaveiksi. Juos galima paimti ant rankų, apžiūrėti, gali į jį žiūrėti ir apie jį tiesiog skaityti. Netgi paauginti kokį vikšriuką, kokias lervas galima. Išsiauginti vabaliukų ir juos paleisti į gamtą“, – taip gražiai gamtininkė kalba apie vabalus, kad, atrodo, klausytum ir klausytum. Mergaitė gali detaliai papasakoti apie kone kiekvieną vabalų rūšį, paaiškinti, kuo skiriasi, jei susidūrusi su šia rūšimi, išsako ir savo įžvalgas, pastebėjimus. Iš kur žino tiek daug, nė pati nežino. Gilinasi ji į biologijos mokslą, bet, sako, jai patinka ir kiti dalykai. Gal todėl mergaitė dar neapsisprendusi, ką rinksis po gimnazijos baigimo. „Mėgstu giliau pasikapstyti“, – patvirtina ji. Sako, kad brolis pataria jai stoti į mediciną, bet ji pati dar nenusprendė. „Biologija, dar ir chemiją pasirinkau, ir geografiją. Dėl viso pikto, kad jeigu mano planai pasikeistų ar kitaip apsispręsčiau“, – paaiškina Augustė.
Jaunoji gamtininkė myli vabaliukus, netgi erkes
Jaunoji gamtininkė tyrinėjo erkes. Jas augino, stebėjo – viską fiksavo. Namuose specialiuose indeliuose augino… erkes, kurios sudėjo kiaušinėlių. Štai taip. Pati gamtininkė neslepia, erkes ji myli. Na, gal ne erkės, bet kiti vabaliukai, anot gamtininkės, gali būti puikūs augintiniai, tik su jais reikia elgtis pagarbiai: paleisti į laisvę. Augustei rūpi, kaip išsaugoti vabaliukus, tad ji jais domisi, apie juos pasakoja. Toks Augustės domėjimasis vabalais, jos sumanymas ir atliktas darbas buvo sutiktas labai palankiai: gavo dovanų galimybę vykti į Lenkiją su mokslininkais – gamtininkais. „Labai smagu buvo, daug bendravome, ieškojome visokių vabalų“, – su džiaugsmu prisimena Augustė dalyvavimą projekte „Aš – gamtininkas“.
O į jos projekto klausimą „Iksodinės erkės – pavojingos priešės ar nesuprastos draugės?“ atsakiau neteisingai, pavadindama jas tik priešėmis. Augustė sako, kad tai normalu, daugelis taip mano, o iš tikrųjų, anot jos, abu atsakymai teisingi: erkės – ir draugės, ir priešės. Tuoj viską paaiškina. „Kodėl priešės? Jos lipa ant žmonių, geria kraują, vieniems tai kraupu, be to, perneša pavojingas ligas, aišku, yra daug daugiau ligų, ne tik erkinis encefalitas ar Laimo liga. O ir gyvūnai, būna, net pastimpa nuo jų įkandimų. Tad žmonės erkių nemėgsta, bijo. O draugės? Viskas, kas yra gamtoje, išskyrus įvežtines, invazines rūšis, yra be galo reikalinga, viskas labai glaudžiai susiję“, – dėsto ji. Augustė skaitydama suradusi tokią mintį ir dabar pati taip vaizdžiai paaiškina, kad gamta tai tarsi namas iš plytų ir mes visi jame gyvename, jei išnyksta viena rūšis, viena plyta iškrenta, o jei daugiau, namas darosi nestabilus ir… Anot merginos, tai itin paprastas, bet labai geras paaiškinimas, kad mes suprastume kiekvienos rūšies svarbą ir naudą: kiekviena rūšis turi savo paskirtį gamtoje. „Erkės atsakingos už populiacijų reguliavimą“, – priduria ji. Pabrėžia, kad ir erkių yra labai skirtingų: yra erkių, kurios žmonėms nepavojingos, kitos gi, tokios kaip iksodinės erkės, pavojingos. „Pliusas, kad ne taip greit jos įsisiurbia, jei apranga tinkama. Neduok, Dieve, kad taip būtų: tik užlipo ir įsisiurbia. Jos pakankamai lėtai ropoja ir dar tinkamą vietą turi siurbimui susirasti, kur plona odelė mūsų kūne, pavyzdžiui, pilvo zona, pažastys. Kartais užtenka mažyčio įbrėžimo, jei yra sąlytis su krauju, ir jau galime užsikrėsti“, – pabrėžia ji.
Prie projekto dirbo ne tik Augustė: sumaniai merginai pagelbėjo ir benamis šuniukas
Prie šio projekto jaunoji gamtininkė dirbo trejus metus. Pirmais metais, sako, ji tik susipažinusi su erkėmis, jei kur pasigaudavo, tai bandydavo atskirti, kokia rūšis, berniukas ar mergytė, o štai antrais metais jau rimčiau pradėjo tyrinėti. „Antri tyrinėjimų metai buvo pats darbymetis“, – patikina jaunoji gamtininkė. Trečius metus baiginėjo darbus.
Kad sužinotų, kur daugiausia tyko erkių ir kada jos aktyviausios, gamtininkė pasitelkė pagalbon netgi benamį šuniuką. „Kartais taip jau „pasisekdavo“, kad jos užkibdavo man pačiai. Paskui sugalvojau tokį dalyką. Kad sužinočiau, kada jų daugiausia, man padėjo valkataujantis kaimo šuniukas, toks laukinukas, kuris visur lakstydavo. Jam nešdavau ėdalo, o jis nė nežinodamas pagelbėjo man mano tyrinėjimuose. Kol jis ėsdavo, aš aprankiodavau jam erkes. Jis parnešdavo man labai daug duomenų. Gaila labai, kad šio savo draugo netekau, partrenkė automobilis“, – pasakoja ji.
Gamtininkė domėjosi ir kaip erkės peržiemoja. „Laikiau šiltai ir šaltai. Greitai pasimatė skirtumas. Pasirodo, šiek tiek šalčio reikalinga“, – sako ji. Tačiau tikina, kad tam reiktų išsamesnių tyrimų. „Aš dariau tyrimą su prisisiurbusia kraujo patele, bet, manau, dar reiktų daugiau patyrinėti“, – sako Augustė. Pabrėžia, kad tyrimai turi būti labai tikslūs. Neslepia, kad apie erkes ji toli gražu žino ne viską, dar yra, ką jai reiktų išsiaiškinti, nes skirtinguose literatūros šaltiniuose skirtingai rašoma. „Net sunku patikėti, bet erkės labai įdomios tiek išvaizda, tiek elgsena“, – tikina jaunoji gamtininkė. Tiesa, visus šiuos tyrinėjimus Augustė atliko saugodama save: ji tam, kad galėtų dirbti, pasiskiepijo.
„Medžioja“ drugelius: jų mūsų rajone aptikusi net 183 rūšis
Augustė sėkmingai „medžioja“ drugelius – ji domisi ir šiais vabzdžiais. Avižienių kaimo pievos išbraidytos jaunosios gamtininkės. Trejų metų jos tyrinėjimų rezultatas stebina. „Lazdijų rajone esu aptikusi ir tikrai žinau, kad yra 183 drugių rūšys, įskaitant, ir naktinius“, – patvirtina gamtininkė. Sako, kad ji visą informaciją kelia į specialias svetaines, kur renkami duomenys apie vabzdžius. „Tai praverčia mokslininkams. Daug žmonių ten kelia savo stebėjimus. Mokslininkas Vytautas Tamutis yra panaudojęs duomenis iš tos platformos savo moksliniame darbe“, – sako pašnekovė. Neslepia, kad labai džiaugiasi pamačiusi retesnius arba netgi itin retus drugius. „Labai džiaugiuosi pamačiusi retesnius individus. Žydraakį melsvį aptikau. Net du pavyko pagauti. Ir labai retos rūšies – juodmargį satyrą. Šiemet net nustebau: jų labai daug buvo galima pamatyti ir Kučiūnuose, ir Avižieniuose. Per vieną dieną net penkis pagavau. Matyt, sąlygos jiems šiemet palankios susiklostė“, – pasidžiaugia gamtininkė. Drugius ji pagauna, nufotografuoja ir paleidžia, rinkti galima, tik jei randa negyvus, kitaip – ne. „Aš nesu mokslininkė. Negaliu pagavusi vabzdį į nuodijimo kamerą uždaryti ir prismeigti kažkur, renku tik, jei randu negyvus“, – patikina Augustė.
Tad kaipgi atskrido drugeliai į gamtininkės gyvenimą? „Drugeliai buvo patys pirmieji“, – patikslina ji. Mat ji pabandė auginti drugelių vikšrus: vienus lengviau, kitus sunkiau sekėsi užauginti, tai išsirisdavo drugelis, tai neišsirisdavo, vieni būdavo sveiki, kiti ir nelabai. Įsitikino, kad auginti irgi reikia mokėti, ir valyti reikia, ir prižiūrėti: ventiliacija gera turi būti, vietos užtektinai. Sako, kad kiekvienam gyvam padarui reikalingos tam tikros sąlygos, skirtingoms rūšims – skirtingos laikymo sąlygos, be kurių neužauginsi. „Išauginau ir pievinį verpiką: vienais metais nepasisekė, o šiemet jau pavyko“, – sako mergina. Patikina, kad augina tam, jog paleistų, nes gamtoje jiems labai daug grėsmių. „Drugeliai sparčiai nyksta visame pasaulyje. O juk augalai ir vabzdžiai yra ekosistemų pagrindas: jiems išnykus viskas išnyktų. Netgi yra tokių pareiškimų, kad, išnykus vabzdžiams, išnyktų ir žmonija“, – atkreipia dėmesį jaunoji gamtininkė.
O koks gi jos svajonių drugys, kokį ji dar norėtų pamatyti? „Dar nepamačiau juodojo apolono“, – sako prisipažindama, kad labai jau knieti pamatyti.
Tiesa, Augustė sako, kad visi galime pasigrožėti drugeliais šiltą, nevėjuotą dieną. „Tačiau jei norite pafotografuoti, tada jau reiktų eiti ryte: tada jie ne tokie aktyvūs“, – pataria gamtininkė. Ji pati naudoja specialų tinklelį drugiams gaudyti, kuriuo tiesiog ore pagauna drugį, apžiūri, nufotografuoja ir paleidžia: rankomis jų net neliečia, mat jų sparneliai labai jautrūs. „Kartais net pati lendu į tą tinklą, kai reikia nufotografuoti, gerai apžiūrėti ir identifikuoti rūšį, mat yra rūšių, kurių nesumaišysi su kitomis, lengva nustatyti, o kai kuriuos reikia geriau apžiūrėti“, – šypsosi pasakodama ji. Žino Augustė smulkiausias detales, kaip nufotografuoti, iš kurio šonuko, kad tiksliai sužinotų, koks tai vabzdys.
Vorų bijojo: ir dabar dar staiga pamačiusi nusigąsta, bet pasako sau, kad gi nieko nepadarys
Seniau, sakosi, vorų labai bijojo. „Pusseserė pasakė, kokia iš manęs būtų gamtininkė ar veterinarė, jei vorų bijau, ir aš susimąsčiau“, – sako jaunoji pašnekovė.
„Dabar mano kambaryje kažkur kampučiuose gyvena voriukai, voratinklių primezga“, – tarsteli ji. Sako, kad vorai mėgsta prie žmonių gyventi ir, ko gero, už spintų jų rastume kone kiekvienuose namuose. „Myliu ir nariuotakojus. Myliu sraiges, patinka jų kiautai. Jei negyvos sraigės kiautą randu, parsinešu namo“, – sako ji. O paklausta, ar tiesa, kad vorai laimę neša, ir juokais, ir rimtai Augustė sako: „Sakyčiau, kad taip. Kartais ir musę kokią pagauna“. Gamtininkė patikina, kad kartais mes net patys gerai nežinome, su kuo gyvename. Anot jos, mažųjų mūsų „kaimynų“ gali būti labai įvairių, netgi mums gera darančių, o mes nė nežinome. Kartais mes jų bijome? „Ir aš krūpteliu, vorą pamačiusi staiga, bet susivokiu, kad jis juk nieko nepadarys. Kartais žmonėms vorai atrodo kraupūs, bet štai šokliavorių akytės tokios mielos“, – pasakoja mergaitė. Patikina, kad kartais mes baiminamės be jokio pagrindo: vorai į mus nė nesikėsina, o mes jų bijome. „Štai, tarkime, širšuolų bijome, bet jie nėra agresyvūs ir gelia tik, kai ginasi patys arba gina savo namus. O yra dar tokių vabzdžių, kurie tik apsimetinėja širšėmis, kad jų niekas neliestų, pavyzdžiui, žiedmusė, ji net negelia“, – sako Augustė.
Jai patinka gamta: ir augalai, ir gyvūnai, ir net tokie gyviai, kurie paprasta akimi nematomi. Kartais Augustė pasidaro šieno mirkinį: šienas, vanduo iš kūdros, ir po kiek laiko stebi pro mikroskopą, kas ten vyksta, ko ten prisidaugino. Ji specialiai parsineša vandens iš įvairių vandens telkinių pasižiūrėti pro mikroskopą atidžiau, kas ten plaukioja. „Ciklopų kartą pamačiau“, – sako Augustė.
Tačiau Augustė vis tik tvirtina, kad žmogus neturi susikoncentruoti į vieną veiklą: jis turi domėtis daugeliu dalykų. Dabar kaip tik tas metas, kai Augustė daugiau laiko skiria ir kitoms veikloms, ne tik gamtos pažinimui. „Galvoju, dabar šiek tiek pailsėsiu ir užsiimsiu kitokiomis veiklomis. Labai negerai, kai žmogus tik viena veikla užsiima ir nevarijuoja veiklų, monotoniškumas nėra labai gerai“, – sako pašnekovė. Tą ir daro. Savanoriauja, nori būti naudinga, Lazdijų meno mokyklos Seirijų skyriuje groja akordeonu. Socialiniuose tinkluose, sakosi, stengiasi „nesėdėti“, kitus net išsitrynusi.