Artėjant Vietos savivaldos dienai aktualu kalbėti apie tai, kiek reali Lietuvoje atskirų regionų savivalda, kokios jai deleguotos funkcijos, su kokiomis problemomis susiduria savivaldybių gyventojai. Apie tai kalbamės su Alytaus rajono savivaldybės meru Algirdu VRUBLIAUSKU.
25-eri metai aukščiausiame savivaldos poste. Vienas iš ilgiausiai dirbančių merų, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys, atsisakęs mandato savo noru, dirbęs kaip Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas, atstovaujantis Lietuvai vienoje iš labai svarbių Europos Sąjungos valdžios institucijų – Regionų komitete. Koks jis –kaip žmogus, kaip vadovas? Atliekantis realias ar simbolines vykdomosios valdžios funkcijas?
Trumpas dosjė: 56 m. politikas Alytaus rajono savivaldybei su nedidele pertrauka, kai buvo išrinktas į Seimą, vadovauja nuo 1997 m., atstovauja Lietuvai kaip Europos Regionų komiteto narys (nuo 2010 m.).
Yra Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys (nuo 1995 m.), TS-LKD Alytaus rajono skyriaus pirmininkas – nuo 2000 m.
Išsilavinimas: vadybos mokslų magistras (2002 m., Kauno technologijos universitetas); veterinarijos gydytojas (1992 m., Lietuvos veterinarijos akademija).
Vedęs. Žmona Vida, vaikai Karolis ir Laura, vaikaitė Jonė.
– Šis interviu – ne rinkiminė agitacija, tačiau rinkimų temos negalime išvengti, nes Jūs į pareigas esate tiesiogiai renkamas gyventojų. Kaip manote, kodėl už Jus balsuoja rinkėjai – pagal stotą, išvaizdą, humoro jausmą, mokėjimą „užkalbėti“ dantį, minkštą charakterį – na, kad meras visiems būtų geras, ar atvirkščiai – už „kietą“, tvirtos rankos vadovavimo stilių – kad už mero nugaros būtų saugu?
– Minkštas charakteris ir „dantų užkalbėjimas“ – tai jau tikrai ne apie mane. Nemėgstu vynioti žodžių į vatą, ir susitikimuose su gyventojais nevengiu aštrių temų, kartais nuomonės tiesiog išsiskiria, bet sakoma, kad ginčuose gimsta tiesa. Esu realistas, negaliu žadėti to, ko nepadarysiu. Dažniausiai su žmonėmis ieškome bendro sutarimo, kartais – gal ir kompromiso.
Per ketvirtį amžiaus spėjau pažinti daugumą rajono gyventojų, žinau jų vardus, gyvenimo istorijas, netgi vaikų problemas. Smagu, kai važiuojant per kaimą žmogus tave sustabdo, pasilabina, kartais dėl ko nors ir pasiskundžia. Jau atskiriu, kas truputį gudrauja, o kam tikrai reikalinga pagalba, trečiam gal užtenka tik išsikalbėti. Man tas ryšys su žmonėmis yra svarbus, nors kartais kai kas įsigudrina telefonu paskambinti ar žinutę atsiųsti paryčiais ar vidury nakties, tarsi meras būtų gaisrininkas ir nesitrauktų iš budėjimo posto (juokiasi).
– Ką Jums reiškia Vietos savivaldos diena?
– Pasakysiu trumpai: man savivalda yra tada, kai prieš save matau konkretų rajono gyventoją ir galiu realiai jam padėti sprendžiant vieną ar kitą problemą.
– Ar todėl žmonės sako, kad esate geras meras?
– Savivaldybėsvadovo funkcijas – tiek realias, tiek simbolines – apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas. Meras strateguoja, planuoja, vadovauja, kontroliuoja, prisiima atsakomybę kaip tikras šeimininkas – tai realus kasdienis darbas. Bet ar gali meras išpildyti visų norus, ar turi galių viską padaryti taip, kad visiems tiktų ir įtiktų?
Administracijos specialistai pasakoja: jeigu tik kas blogai, nepatenkinti gyventojai grasina, kad „eis pas merą!“. Žiemą kaime keliai nevalyti,– „skambinsim merui!“. Atvažiuos meras ir nuvalys? Žvyrkelis duobėtas – kaltas meras? Na, aš kartais ankstyvą rytą sėdu į traktorių ir pastumdau sniegą nuo kaimynų kelio (juokiasi), bet ar turiu tai pats daryti visą dieną, arba važiuoti į gyvenvietę, kurioje kažkas išvertė šiukšlių konteinerį, ir tvarkyti aplinką, nes Facebook‘e koks nors skandalistas, įkėlęs nuotrauką, bado pirštu: „Mere, kada sutvarkysi?!”
Vadovo darbas nėra privilegija, tai tarnavimas savo valstybei, žmonėms, idėjų generavimas, inovacijų diegimas, kartu priimant ir vertinant kitų nuomonę bei pasiūlymus. Tai nuolatinis sunkus darbas turint labai aiškų tikslą – kad gerėtų žmonių gyvenimo kokybė, kad jie jaustųsi saugūs, galėtų realizuoti savo gyvenimo tikslus.
Nuotraukos spaudoje arraudonos juostelės perkirpimas renginyje, svečių priėmimas – tai simbolinės mero funkcijos, kurių vienas žmogus galbūt nelabai supranta, bet kitam jos atrodo labai svarbios, nors merui atima daug brangaus laiko. Nori būti geras vadovas – turi visur suspėti (juokiasi).
– Ar Jums atrodo prasminga tai, ką darote? Ar kartais, paskaitęs piktų komentarų, nenorite visko mesti, imtis kitos veiklos, kuri gal nebūtų tokia įtempta ir atsakinga?
– Mes visi susiduriame su klausimu, kas žmogaus gyvenimą daro prasmingą? Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę ir atsakomybę prieš kitus. Man gyvenimą daro prasmingą meilė artimiems žmonėms, laisvė, darbas, džiaugsmas, saugumo jausmas.
Pats sau negaliu būti teisėjas, negaliu vertinti to, ką darau, bet mąstantys žmonės, kurie mane stebi, visada stengiasi atskleisti ir teigiamas, ir neigiamas veiklos puses, įvertina tiek klaidas, tiek sėkmės istorijas. Nereikia laukti, kol kažkas parašys apie tave knygą – gyvenimas vyksta čia ir dabar. Aš turiu prasmingą misiją, patikėtą žmonių – tai mano darbas. Jam esu atsidavęs.
Kartais girdžiu kai kuriuos žmones sakant, kad nieko gero mūsų gyvenime nėra, ką mes čia turim, ką gero matom, niekas nesikeičia! Norėčiau jiems pasakyti: na, gi – paimkite senas nuotraukas, pažiūrėkite, kaip Alytaus rajonas atrodė prieš 10, 20, 30 metų! Iš kitur atvykę žmonės pastebi ženkliai pasikeitusią mūsų kaimų, miestelių gyvenimo kokybę, o mes patys – gal jau tiesiog pripratome prie gražesnės, patogesnės kasdienybės, gal mūsų akys jau nepastebi tų pokyčių, jie atrodo tarsi savaime suprantami?
Žinoma, yra atskirų istorijų, kai žmonėms nepasisekė, kai jie jaučiasi nelaimingi, nepatenkinti, įsiskaudinę ir nesistengia nieko keisti. Kaip savivaldybės vadovas, aš noriu matyti gyventojus laimingus, saugius, kuriančius ateitį, besirūpinančius vaikais. Pagal išgales savivaldybė įvairiomis formomis ir padeda savo žmonėms. Tokia yra vietos valdžios darbo prasmė.
– Neseniai pas Jus apsilankė vienos rajono gimnazijos ketvirtokai. Apie ką gi su jais kalbėjote? Kuo vaikams įdomi savivaldybės veikla?
– Manau, kad nuo mokyklos suolo reikia ugdyti šalies šeimininkus. Todėl esu dėkingas mokytojai Raimondai Šilalei už iniciatyvą surengti vaikams gyvą demokratijos pamoką. Papasakojau mokiniams apie mūsų veiklą, savivaldybės valdymo struktūrą, apie tai, kaip priimami sprendimai. Vaikai visada nuostabūs, jie stengiasi išsiaiškinti, paklausti, įsitikinti. Nuo mažens jie privalo žinoti, kad savo šalyje turi daug teisių, taip pat ir nemažai atsakomybių.
Moksleivių, jaunimo, visų piliečių įtraukimas į sprendimų priėmimą man yra neišvengiama ir svarbi tema. Stengiamės visus svarbiausius savivaldybės darbus aptarti su kaimų bendruomenėmis, seniūnijų gyventojais, nes žmonės turi žinoti, kaip, kodėl ir kokius politikai priima sprendimus, kad tai darome, pirmiausia atsižvelgdami į gyventojų interesus, pasitarę su jais, gavę daugumos jų pritarimą.
Žmonių įtraukimas į savivaldybės tarybos sprendimų svarstymą bei priėmimą, mano manymu, yra mūsų ateitis. Juk būtent susitikimuose su gyventojais pamatome daug dalykų, pasitikriname savo mokėjimą bendrauti su žmonėmis, priimti kitokią nuomonę arba rasti tinkamus kontrargumentus. Tokia savivalda man yra labiau priimtina, žmogiškesnė, negu kabinetinis darbas, nors demokratiniams procesams reikia daugiau laiko ir resursų.
Tikrai, nevengiu aštresnio nuomonių išsakymo, kalbu tai, ką galvoju, ir iš kitų to tikiuosi, nes veidmainystė yra blogiau už pozicijų susikirtimą. Nepasakysi žmogui: „Nusiramink, nebūk nusivylęs, būk laimingas!”, jeigu jis jaučiasi nuviltas ir kasdien gąsdinamas, nėra tikras dėl rytdienos.
– Jūs esate Europos Regionų komiteto narys, svarstote visai Europos Sąjungai svarbius klausimus, patariate Europos Parlamentui, – ar šių įtakingų institucijų darbotvarkėse atsiranda vietos klausimui, kaip išgyventi paprastam, jautriam žmogui agresyvioje viešosios informacijos erdvėje, nestabilioje ekonominėje aplinkoje?
– Globali ekonomika turi kurti pridėtinę vertę atskirų tautų ir valstybių gyvenimo kokybei, o mūsų kultūra, mentalitetas – tai mūsų pačių reikalas. Kas iš to, jeigu ES mums rekomenduos priimti nacionalinį susitarimą – nekurstyti baimės, negąsdinti, nesityčioti, nesusipriešinti, gerbti vieni kitus? Turime patys suprasti, kad susipriešinimas – tai kelias į niekur. Tokia realybė. Jos akivaizdoje turėtume atidėti į šalį tarpusavio karus, dažniau prisiminti santarvę, santaiką, kurią amžiais ugdė mūsų protėviai.
Pasaulis keičiasi, tad jei būsime tingūs, abejingi, pavargę, paskendę smulkmenose, galime prarasti unikalią savastį, likti paprasta vartotojų visuomene. Vartotojų, kurie tik laukia, kol jiems viskas bus atnešta, paduota, padaryta.
Man žmonės sako: mere, kodėl taip yra: įsijungi vakare televizorių, o ten – tik apie tai, kaip jau neišgyvensime šią žiemą (ir taip – jau 30 metų kiekvieną žiemą), kaip neturėsime darbo, neturėsime ko valgyti. Jautriems žmonėms tokios „žinios“ gali įvaryti ligą ar dar blogiau – privesti prie savižudybės. Aš žinau, kad tiek Vyriausybė, tiek savivaldybė daro viską energetiniams resursams taupyti, o gyventojai gaus visokeriopą paramą.
Pažįstu savo kraštą ir žmones, tikiu jų pirmaprade išmintimi, kuri nugali baimes ir nerimą, išsklaido pykčio kerus. Šią vasarą dalyvavau daugybėje kultūros, meno, sporto renginių, kurie vyko mūsų kaimuose ir miesteliuose. Kai kas mus už tai kritikavo, sakė – tik šokate, tik dainuojate. O aš sakau, kad Alytaus rajono žmonės daug dirba, plečia ūkius, kuria verslus, gražiai tvarko savo namus ir gyvenvietes. Po sunkaus darbo visiems reikia gerų emocijų, džiaugsmo, bendrystės. Juk laimingi žmonės kuria laimingą valstybę, šviesų gyvenimą, ateities pasaulį.
– Ačiū už pokalbį.
Parengė Emilija Petraitienė