Daugiau kaip 40 metų pragyvenę Alovės kaime, Alytaus rajone, Danutė ir Henrikas Janukaičiai tapo miestiečiais. Jau 4 metai gyvena Alytuje, Putinų mikrorajone, trijų kambarių bute. Pokalbis su Danute ir Henriku apie juos sujungusią muziką ir darbą kultūros srityje bei neblėstančios meilės receptą.
Sutuoktiniai Henrikas ir Danutė pardavę didelį namą Alovėje, apsigyveno mieste. „Pusę daiktų išdalinome, kitą pusę palikome naujiems namo šeimininkams. O būtiniausius daiktus atsivežėme į Alytų“, – sako Danutė. Moteris atvira, daugiausiai vargo buvo su jos rankdarbiais ir jų medžiagomis: vytelėmis, siūlais. „Reikėjo papildomų spintų gaminti“, – šypsosi pašnekovė.
Ką veikti mieste?
Danutė paneigia mitą, kad mieste pensininkas tik pro langą žiūri. „Netiesa“, – tvirtai rėžia ji. „Mes turime veiklos, dienos greitai bėga“, – tęsia moteris. Vyras užsiima namų ūkio darbais ir muzikos aranžavimu, o Danutė – rankdarbiais, lanko edukacijas, mokosi naujų dalykų. Abu dainas dainuoja. Į Alovę sugrįžta repetuoti, su ansambliu padainuoti. Alovėje prižiūri kleboniją. Praėjusią vasarą po ligos prižiūrėjo Alovės kleboną monsinjorą Stanislovą Stankevičių, rūpinosi maistu, namų tvarka. „Nuo pat pirmos dienos klebonui susirgus, mes ėmėmės prižiūrėti S. Stankevičių“, – kalbėjo Danutė. Ji pasakojo, kad kuomet su šeima dar neturėjo savo namų, Stanislovas juos priėmė gyventi į kleboniją. Ryšį su klebonu palaiko ir dabar. Pasak Danutės, klebono gyvenimo sąlygos Aukštadvaryje labai geros, bet jis jaučia nostalgiją Alovei ir jos žmonėms.
Dzūkė ir aukštaitis
Danutė – dzūkė, gimė ir užaugo Punioje. Henrikas – aukštaitis, kilęs iš Ukmergės. „Tai klebonėlis Stanislovas, perkeltas dirbti į Punią, mane prikalbino atvykti dirbti ir gyventi į Dzūkiją, – pasakoja Henrikas. – Tik jo dėka likimas mane su Danute suvedė Joninių šventėje, kuri vyko 1970 m. Punioje ant piliakalnio. Tai buvo jaunimo pasilinksminimo šventė, ir mes po jos jau nebeišsiskyrėme.“
Danutė dirbo Alytaus medvilnės kombinate, komjaunimo partijos sekretore audimo gamyboje, o Henrikas – vargonininkavo. Vargonininko amato vyras pramoko nuo mažens grodamas Ukmergės ansambliuose, vėliau Punios bažnyčioje prie tuomečio vargonininko Jurgio Tamošiūno. Tada bažnyčioje giedojo ir Danutė. „Akį ganiau tik į ją“, – meiliai sako Henrikas.
Danutei teko išeiti iš darbo partijos vadovybei sužinojus, kad jos vyras vargonininkas. Tuomet Danutė jau laukėsi vaikelio. Jam gimus, šeima persikėlė gyventi į Alovę, į buvusį darbą moteris negrįžo. Kurį laiką ji dirbo Vilniuje. 1988 m. buvo pakviesta dirbti Alovės kultūros namuose. Tuomet D. Janukaitienė baigė Vilniaus kultūros technikumą. Kultūrinį darbą Alovėje moteris dirbo net 28-erius metus. Prie jos 1991 m. prisijungė ir dukra Ramunė. Danutė prisimena, kad su vyru Henriku ir dukra vadovavo 6 kolektyvams: dainų ir šokių ansambliams.
Kaime mažėja kolektyvų
Danutė su kartėliu sako, kad dabar žmonės labai išrankūs, juos sunku prisikviesti į koncertus ir repeticijas. „Žmonėms trūksta meilės kaimo žmogui. Jeigu žvaigždės į kaimą atvažiuoja ir dainuoja su fonograma, pilna žmonių, o savų, kurie gyvai dainuoja, neklauso“, – sako Danutė.
Pašnekovė tvirtina, kad kaimuose nėra iš ko kolektyvus burti. Jaunos šeimos, atėjusios gyventi į kaimą, yra abejingos kultūrai ir bažnyčiai.
Apie save
Danutė su Henriku gražiai sugyvena ir to linki visoms šeimoms. „Džiaugiuosi savo žmogumi. Mes jau 50 metų kartu. Vienas kito rankos nepaleidžiame ir šiandien“, – sako Danutė. Pasak jos, tai ir meilė, ir pagarba, ir atjauta vienas kitam. „Mes vienas kitą palaikom. Jeigu man kas nors negerai, Henrikas prieina prie manęs, ranka apkabina mano galvą. Iš karto palengvėja“, – atsidūsta pašnekovė. Apie svajones kalba Henrikas: „Svajonių visada yra ir bus. Norisi dar daug išmokti, nuveikti“. To ir linkime Danutei ir Henrikui.
Danielius Jakubavičius