Kažkada, labai seniai, ten, kur dabar plyti mūsų mylimas Lazdijų kraštas, buvo tik dykra, apaugusi miškais ir riešutojais. Lazdynais dar vadinamais. Nuo šito ir mūsų Lazdijams vardas gimė, o ne nuo kokios lazdos, kaip čia bando mums istorikai primesti.
Nors lazdos irgi būta. Karingi jotvingiai, o tokia gentis čia tais laikais gyveno, garsėjo savo drąsa ir žygiais, kai bandė ginti savąsias žemes nuo kryžiumi ir kardu Ordino nešamos krikščionybės. Iš tos jotvingių drąsos ir pačios Lietuvos vardas pasauliui tapo žinomas, kai mūsiškiai tokį kryžiuotį Brunoną pasigavo ir galvelę jam kalaviju nuritino.
Po to visko Kvedlinburgo kronikose vokiečių vienuoliai taip apie „laukinius pagonis“ pasauliui rašė: „Sanctus Bruno qui cognominatur Bonifacius archepiscopus et monachus XI. suæ conuersionis anno in confinio Rusciæ et Lituæ a paganis capite plexus cum suis XVIII, VII. Id. Martij petijt coelos.“ „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą 7 dienos iki kovo idų (t. y. kovo 9 d.) su aštuoniolika saviškių iškeliavo į dangų“. Nuo tų laikų praėjo tūkstantis su viršum metų, o anuometiniuose miškuose ir giriose ties šventąja Nemuno upe gyvenę pagonys ne tik apsikrikštijo, bet ir miestus bei miestelius įkūrė ir žemdirbiais bei amatininkais tapo. Pasak kai kurių šaltinių, net vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą, ir tą sugebėjome ant Rudaminos piliakalnio karūnuoti.
Garsindavo, jau šių laikų Lietuvoje, Lazdijų kraštas savąsias žemes Seirijų žydų kepamais macais, vilnų karšykla, Kubilio knygynu Lazdijuose, jomarkais ir turgais beigi tėvynės Nepriklausomybę gynusiais Dzūkijos partizanais. Darbštumu, svetingumu ir meile savo žemei garsėjo Lazdijų krašto žmonės. Ir kūrėsi čia, nepaisydami vilionių į užjūrius ar didmiesčius.
Ir štai dabar tokiai plėtrai ir klestėjimui iškilo grėsmė. Tiesiogine prasme. 2022-iems metams po Kristaus besibaigiant, Lazdijų rajono savivaldybė parengė labai svarbų dokumentą – Lazdijų rajono savivaldybės bendrąjį planą. Tai toks dokumentas, kuris yra pats svarbiausias ir išsamiausias raštas, numatantis, kokia linkme ir kaip, kokiu greičiu ir sąlygomis vystysis mūsų kraštas artimiausius dešimtmečius. Paskutinį kartą (tiksliau, bene pirmąjį) toks dokumentas Lazdijų rajono savivaldybės taryboje buvo priimtas ir patvirtintas 2008-aisiais ir galioja iki šių dienų. Savaime suprantama, kad per tiek metų Lietuvoje ir Lazdijų rajone daug kas keitėsi, kito, ir ankstesniojo Plano sprendiniai seniai jau neatitiko nei tikrovės, nei lūkesčių – nei rajono gyventojų, nei pačios Lietuvos.
Faktas, kad būtent ši besibaigiančios kadencijos savivaldybės taryba ėmėsi parengti tokį dokumentą, – sveikintinas ir pažangus. Neramina kitkas – nors ir bandys tai neigti rajono išrinktieji, bet pats dokumento rengimas (o rengiamas jis antri metai) vyko kone visiškoje tyloje ir tokiu slaptumu, tarsi kokį super slaptą nežemiškų civilizacijų apsigyvenimo mūsų krašte faktą būtume nagrinėję. Kai šių metų rudenį rajono savivaldybės interneto tinklapyje – kažkur ten giliai, kaip sakoma, nežinosi, kur ieškoti, tai tikrai nerasi – buvo paskelbti sprendiniai, kas planuojama mūsų rajonui, slapta pasidžiaugiau, kad dabar jau mūsų politikai tai raitosis rankoves ir diskutuos sukaitę, sušilę, kas geriausia mūsų krašto ateičiai.
Nei velnio! Viską nusprendė vienas žmogus savo parašu – kai tuometinė savivaldybės administracijos direktorė įsakymu vienasmeniškai nutarė, kurį iš Bendrojo plano rengėjų pasiūlytą variantą rinktis Lazdijams, ir kuria kryptimi bus projektuojamas visas mūsų krašto tolesnis vystymasis. Vienas Ilonos parašas – ir visa dvidešimt penkių asmenų savivaldybės taryba su septyniolika tūkstančių rajono gyventojų tapome pasmerkti tapti „vietravykų“ ir saulės kolektorių kraštu, kuriame – jokios miestų plėtros, gyvenamųjų zonų planavimo, jokių investicinių pramonės urbanizavimo teritorijų, net mūsų nepakartojamo kraštovaizdžio, kurio mums pavydi pasaulis, nei saugosim, nei puoselėsim. Užstatysim saulės elektrinėmis Nemuno pakrantes, gražiausias Kučiūnų kalvas, o derlingiausiose Krosnos, Šeštokų žemėse įsileisime vėjo jėgainių stulpus, javus duonai ir bulves cepelinams pirksime kaimyninėje Lenkijoje.
Ar kas kursis, ar kas atvyks gyventi į kraštą, kuriame nėra suplanuota nei viena nauja švietimo, ikimokyklinio ugdymo įstaiga? Kur neplanuojama statyti jokių gyvenamų daugiabučių? Kur net neaišku, kokios funkcinės zonos ir kaip jas paversime išskirtinėmis, patraukliomis? Dar nevėlu. Dar liko paskutinis žingsnis – rajono savivaldybės tarybos sprendimas, patvirtinsiantis Bendrąjį planą. Dvidešimt penkių mūsų išrinktųjų rankose tiesiogine prasme šiandien yra mūsų krašto ateitis ir perspektyvos.
Prašykime Dievo, belskimės į jų pačių protus, kad nepasmerktų mūsų tuštėjančios dykros ateičiai. Dabar belskimės. Ir tuomet, kai ateisime prie balsavimo urnų. Amen.
Apžvalgininkas