„Nėra kolūkio, kuriame nebūčiau dirbęs“, – sako 86 metrų simniškis Petras Laurenčikas, visą savo gyvenimą pradirbęs ekskavatoriaus mašinistu. Pokalbis su Petru apie sunkų ekskavatorininko darbą ir vaikystę. Vyro mama mirė, kai šiam tebuvo 2 metai, tėvą ištrėmė sulaukus 12 metų.
Aukštaitis į Dzūkiją
P. Laurenčikas į Simną atsikėlė iš Anykščių rajono, kur prabėgo jo vaikystė ir jaunystė. Tėvai buvo stambūs ūkininkai. Valdė 117 ha žemės, bet gyvenimą aukštyn kojomis apvertė tremtis. „Trėmimai neaplenkė mūsų šeimos. Namiškiai buvo ištremti per du vežimus. 1948 m. atėję okupantai rado sergantį tėvą, mes, vaikai – brolis Antanas ir dvi seserys – žinojome, kad veš, namie nenakvojome. Tėvą, nors ir ligotą, išvežė“, – apie savo vaikystę pasakojo Petras. Jis užaugo be mamos, ji mirė, kuomet Petrui buvo 2 metai. Šiandien Petras jau nebeturi brolio ir sesių, jie iškeliavę anapilin.
Glaudėsi pas žmones
Paklaustas, kaip jis, vaikas, gyveno be tėvų, P. Laurenčikas atsidūsta. „Vieną dieną pas vieną žmogų eini, kitą dieną pas kitą. Vieni priima, kiti atstumia“, – apie sunkią paauglystę pasakojo pašnekovas. Tuo jo vargai nesibaigė. 1951 m. į Sibirą buvo ištremtos vyro seserys. Jie liko dviese su broliu. Petras pas žmones karves ganė, daug dirbo. Po to išėjo į kariuomenę. Grįžus iš kariuomenės, brolis Antanas dirbo melioracijos darbų vykdytoju netoli Druskininkų. Jis padėjo Petrui susitvarkyti gyvenamosios vietos registracijos dokumentus Dzūkijos krašte. Pašnekovas pradėjo dirbti Merkinės MSV ekskavatoriaus mašinistu.
Paskui ekskavatorių į Simną
1959 m. ėmus kurtis Alytaus MSV Simne, Petro ekskavatorius buvo perduotas naujai susikūrusiai įmonei. Paskui ekskavatorių į Simną išvyko ir Petras. Brigadoje prie ekskavatoriaus dirbo 8 žmonės: mašinistas ir jo padėjėjas, du klojikai, kurie klodavo 6 metų rąstus, kad ekskavatorius neklimptų pelkėse. Vyras prisimena, kad prie Ąžuolinių kaimo pelkėse buvęs nutikimas, kuomet ekskavatorius susmego į 6 metrų gylį ir iki šiol jo iš ten niekas neištraukė.
Su žmona susipažino kasdamas tvenkinį
Vyras pasakoja, kad darbas jį supažindino su žmona. „Netoli Santaikos kasiau melioracijos griovį. O būsimos žmonos tėvai paprašė iškasti tvenkinį. Taip ir susipažinau su Irena Medišauskaite“, – pasakojo vyras. Po vestuvių jauna šeima apsigyveno mažame 7 kvadratinių metrų kambarėlyje Simne, MSV administraciniame pastate, vėliau bendrabutyje.
Sunkus darbas
„Dabar visi dejuoja, kad nelengva gyventi. Bet anais laikais tikrai viskas buvo daug sunkiau. Viršininkas man pasakė, kad už kelių kilometrų, Gluosninkų kaime, yra ekskavatorius. Nueik, susiieškok jį, o gyvenk, kur nori. Niekas į darbą nevežiojo, maisto nedavė“, – prisiminė vyras. Pasak jo, ne kartą teko prašytis žmonių, kad priimtų gyventi, valgyti pagamintų. Ir daržinėse vyras nakvojo. O dirbdavo mažiausiai po 12 valandų, kartais ir ilgiau. Be to, ko kelis kilometrus iki gyvenamosios vietos reikėjo pėsčiomis pareiti iš darbo ir į jį nueiti. Pradžioje lyg ir netoli būdavo, o vėliau kasant griovius kasdien po 200 metrų atstumas didėjo. Susitaupęs pinigų Petras nusipirko motociklą, kad lengviau būtų darbo vietą pasiekti. Dabar Petras stebisi, kokie žmonės įnoringi ir siūlomomis darbo sąlygomis nepatenkinti. Jo manymu, kažin, ar kas nors tokiomis aplinkybėmis, kaip jis anuomet dirbo, dirbtų. „Tuomet žmonės džiaugėsi, kad darbo turi“, – pažymėjo Petras. Darbo užmokestis buvo nustatytas už pasiektus rezultatus – kiek kubinių metrų grunto turi ekskavatorininkas iškasti. Pradžioje mokėjo grūdais ir pinigais. Darbo dienos normos uždarbis buvo neblogas – 10 kg grūdų ir 25 rubliai. Vyras prisimena, kad darbo buvo daug, nes Simno kraštas pelkėtas. Pasak pašnekovo, tuomet visai nebuvo skiriama dėmesio gamtos apsaugai, kaip dabar. Sausino, kiek akimis užmatė. Vėliau šiek tiek situacija pasikeitė. Petras atviras – MSV darbuotojai nebuvo šventi, net posakis apie juos buvo sukurtas: „melioratorių rankos auksinės, o burnukėssidabrinės“.
Fotografas Petras
Įdomu tai, kad P. Laurenčikas nuo jaunystės turėjo pomėgį fotografuoti. Todėl net ir esant sunkiausioms sąlygoms, jis visada stengėsi viską užfiksuoti. Todėl pašnekovo albumuose – daug įvairiausių melioracijos darbo kritinių situacijų. Net neįtikimų, kaip taip žmonės galėjo dirbti!? Petras taip pat sugebėdavo nupaveiksluoti technikos vienetus ir savo kolegas prie jų, o pačio, kaip ir visiems fotografams, nuotraukose niekur nesimato. Išskyrus to meto garbės lentose, kuriose jis buvo rodomas kaip pavyzdingas darbuotojas.
Vairavo 5 ekskavatorius
Petras per visą savo darbo karjerą vairavo nemažai žinomų ir jau primirštų ekskavatorių: „Kovrov“, „Taškent“ ir, žinoma, „Dreglain“. „Pastarąjį valdant, jį reikia jausti. Kaip muzikantui reikia suderinti stygas, taip man – kaušo trosus, kad tinkamai dirbtų, antraip viskas pairs“, – kalbėjo pašnekovas. Vyras sako, kad susirgo profesine liga, dėl nuolatinės vibracijos kojos, rankos „parėjo“.
Petras Laurenčikas sako, kad atėjęs pirmas dirbti į Alytaus MSV, šių dienų sulaukė tik dar kartu su kitais dviem ekskavatorininkais. „Matyt, esame geležiniai žmonės, dreglaino asbesto juostos per tuos daugiau nei 30 beprotiško darbo metų labai nepaveikė. Nepatikėsite gal, bet negana to, pasikeitus santvarkai, įkūriau įmonę ir tą velnio mašiną nusipirkęs dirbau privačiai. Taip pat jis labai pravertė kaip kranas mūsų nuosavo namo statybai Simne“, – prisimena P. Laurenčikas.
Melioracijos ateitis
Pasak Petro, melioracijos ateitis liūdna. Jeigu anksčiau niekas nesirūpino gamta, vertė ąžuolus, draskė gojus, tai šiandien gamta prižiūrima, bet nėra pinigų ir žmonių, kurie anuomet numelioruotus laukus ir pastatytus objektus prižiūrėtų, atnaujintų.
Danielius Jakubavičius