Praėjusį sekmadienį atskriejo liūdna žinia, kad mirė profesorius Arvydas Šeškevičius, gydytojas kardiologas, Slaugos fakulteto įkūrėjas ir ilgametis jo dekanas, paliatyviosios medicinos mūsų šalyje pradininkas bei vadovėlių medikams autorius ir bendraautorius, nepailstantis kraštotyrininkas, knygų apie Simno kraštą sudarytojas. Už visą ilgametį darbą šis nepavargstantis visuomenės veikėjas gavo daugybę apdovanojimų, tačiau jais nesipuikavo, tik dirbo ir dirbo.
A. Šeškevičių visi mena kaip be galo savo siekiams užsispyrusį, viską paaukojantį žmogų, kuris net ir sunkiausiomis minutėmis sugebėdavo išlikti diplomatišku ir ne karštakošiu.
Profesoriaus pusseserė simniškė Stasė Augutavičienė pasakoja, kad Arvydui stoti į medicinos studijas trukdė jo tėvo Simno bažnyčioje užimtos zakristijono pareigos. Ir nors šeima gyveno nepasiturinčiai, tačiau jo atkaklumas vis tiek davė vaisių. A. Šeškevičius, atlikęs karinę tarnybą, iš kelinto karto įstojo kur norėjo ir, įgijęs gydytojo terapeuto kvalifikaciją, apie 1970 m. grįžo dirbti į Dzūkiją, į Seirijus. Čia jis mūru stojo už kaimiečių sveikatą, kaip Don Kichotas prieš vėjo malūnus. Įrodinėjo kolūkių pirmininkams, kaip žmones tausoti ir jų neengti. Dirbo be poilsio, dieną ir naktį, vietos mokykloje net dėstė chemiją. Po kurio laiko gydytojas nusprendė sugrįžti į Kauną ir tęsti tolesnes medicinos studijas, būtent kardiologiją.
S. Augutavičienė ir po šiai dienai sunkiai suvokia, kaip A. Šeškevičius vienas tiek galėjo pasiekti? Pastarasis, pamatęs, kad mūsų šalies paliatyviosios medicinos srityje trūksta mokomosios medžiagos, pats ėmėsi kelionių į užsienį, domėjosi kitų šalių praktika. O kad sugebėtų visa tai įgyvendinti – išmoko ir anglų kalbą. Jam nieko nebuvo neįmanomo.
Arvydas Šeškevičius visą gyvenimą atidavė vien mokslui ir žmonėms, šeimos taip ir nesukūrė. „Atsimenu, buvau pasiligojusi ir gulėjau Kauno klinikose savo pusbrolio globoje. Progai pasitaikius, medicinos seselių linksmai paklausiau, ar kuri iš jų nemėgina daktarą savo meile pakerėti? Baikit, sulaukiau atsakymo. Čia tik gydymas ir griežtai nieko daugiau“, – pasakoja S. Augutavičienė.
Pusbrolis mielai visada su visais giminiuodavosi, galimybei pasitaikius rūpinosi ir globojo. Giminės susitikimuose savo laimėjimais niekada per daug nesiafišuodavo, išlikdavo geriau nuošalyje, toks, kaip dzūkai sako, „savo vietoje“.
Pašnekovė prisimena, kad A. Šeškevičius po medicinos vadovėlių leidybos pradžioje lyg ėmėsi rašyti eilėraščius. Tik vėliau įniko į Simno istorijos vingrybių aiškinimąsi ir viso to rašymą bei knygų spausdinimą. „Jam Simnas ir jo apylinkės buvo be galo brangus kraštas. Todėl jis, suradęs sau tinkamą nišą, iš paskutiniųjų stengėsi duoti naudos. Manau, kad Arvydas Šeškevičius gimtajame Simne savo išskirtiniais darbais ir pasiekimais jau kadaise sau paminklą pasistatė“, – atsidusdama pokalbį baigia Stasė Augutavičienė.
Simno ambulatorijos vedėja, šeimos gydytoja Jūratė Overaitytė-Jakubavičienė puikiai prisimena savo medicinos studijų Kaune metu sutiktą profesorių A. Šeškevičių, prisimena kaip be galo gerą ir malonų dėstytoją, visada pasitempusį ir konkretų. Įdomiausia tai, kad ji tada net nepagalvojo, kad jų keliai susitiks Simne. Čia 1999 metais pradėjus gydytojos darbą, netrukus pas ją ambulatorijoje ir pradėjo lankytis profesorius. Ne vien su patarimais, kaip anksčiau auditorijoje ar laboratorijoje, bet ir su savo knygomis apie mediciną bei Simno istoriją.
Simno bibliotekininkė Lina Daniulevičienė A. Šeškevičių nors ir pažinojo šiek tiek anksčiau, tačiau jų pirmasis susitikimas įvyko 1999 metais parodos metu, kada su profesoriumi įsiamžino net nuotraukoje. Gal net nepagalvojusi, kad jų dalykiškas bendravimas tęsis iki pat jo mirties.
L. Daniulevičienė pasakoja, kad jau kadaise gydytojas su dovanomis atvykdavo į tuometę Simno vidurinę mokyklą, kur biologijos kabinetą „praturtino“ medicinos priemonėmis, žmogaus griaučiais, vidaus organais, įvairia literatūra. Dailės kabinetui dovanojo daug puikių tapybos knygų rinkinių.
„A. Šeškevičius buvo be galo šiltas žmogus, visada pirmas eidavęs į kontaktą su žmonėmis, juos skatindavęs ir įkvėpdavęs geriems darbams. O jei tik gaudavosi, jis to niekada neužmiršdavo. Vis grįždavo ir grįždavo iš naujo toliau kažką tęsti“, – pažintį su profesoriumi prisimena bibliotekininkė. „Jis vis kažką įdomesnio sugalvodavo! Inicijavo rengti paskaitas apie mediciną, istoriją, tapybą, net buvo suorganizavęs popietę, kad visiems papasakotų apie patirtus įspūdžius Izraelyje. Jam ir visiems aplinkui tai buvo be galo įdomu. O Simno biblioteka ir kultūros namai visada su džiugesiu tai priimdavo. Jis visiems viską davė, nieko neprašydamas atgal“, – pasakoja ji.
Arvydas prisimenamas kaip žmogus, turintis lengvą humoro jausmą, nevairavęs automobilio, visada besinaudojęs viešuoju transportu, niekur neskubėjęs, tačiau fenomenaliai visur suspėjęs. Profesorius į bene kiekvieną kelionę autobusu leisdavosi su savo „ratukais“ – traukiamu lagaminu, pripildytu būtiniausių priemonių ir, žinoma, knygų!
Pirmąją knygą apie Simną A. Šeškevičius rašė kartu su vyresniu broliu Benonu. Nebuvo naujausių technologijų nei kitų galimybių, viršų ėmė tik jų pačių juodas darbas ir noras greičiau turėti rezultatą. Sunku net įsivaizduoti, kaip profesorius, norėdamas surinkti ir apibendrinti informaciją, užsisklendęs dirbo ne vien archyve Vilniuje, tačiau ir užrakintas per naktis Simno bibliotekoje. Arvydas, staiga iš gydytojo patapęs istorijos analitiku, jaudinosi padaręs klaidų, vėliau kiek įmanoma jas taisydavo kituose leidiniuose.
L. Daniulevičienė sausio 12 dieną sulaukė profesoriaus skambučio su liūdna žinia, kad pastarasis sunkiai serga, kad parašęs du trečdalius knygos apie Simno gimnaziją ir jos jau nesugebės užbaigti. Taip pat paprašė paimti popieriaus lapą ir tiksliai užsirašyti, kur ir kas padėta pas jį namuose bei kas turi juos pasiimti.
„Sužinojus apie netektį, iš karto tuštuma pasijautė, tarytum netekus artimo savo šeimos nario, – sako L. Daniulevičienė ir užbaigia: – Ir duok, Dieve, kad per ateinantį šimtą metų atsirastų toks kitas Simnui atsidavęs žmogus kaip Arvydas Šeškevičius.“
Danielius Jakubavičius