Dabar, kai pamažu nyksta senieji mūsų kaimai ir miesteliai, kai daug buvusių jų gyventojų visiems laikams išeina iš šio pasaulio, labai svarbu išsaugoti tų žmonių atmintį ir senas nuotraukas, menančias praėjusius laikus, ir žmonių veidus, kurie lieka tik atmintyje.
Išeivė iš Kapčiamiesčio krašto Lina Miciulevičienė ėmėsi nelengvos, bet labai prasmingos misijos – pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis, surinkti senas nuotraukas, prisiminimus bei įamžinti nuo senų laikų čia gyvenusius ir gyvenančius Kapčiamiesčio krašto žmones.
Prieš dvejus metus L. Miciulevičienė sukūrė paskyrą socialiniame tinkle, kurią pavadino „Kapčiamiesčio kraštas senose nuotraukose“. Per tą laiką ši paskyra sulaukė didelio sekėjų būrio. Jų šiandien yra 2240 – ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.
Apie tai, kas paskatino rinkti senas Kapčiamiesčio krašto nuotraukas, domėtis čia gyvenusiais žmonėmis, apie būtinybę jaunam žmogui prisiliesti prie savo giminės šaknų kalbamės su šios paskyros įkūrėja L. Miciulevičiene.
– Lina, kas paskatino sukurti tokią paskyrą?
– Pati labai domiuosi genealogija, archyvais, tai mano hobis. Prisiminti praeitį, mūsų krašto žmones mėgsta ir mano iš Kapčiamiesčio kilęs vyras Artūras. Dažnai apie tai kalbamės, prisimename. Man šovė mintis – o kodėl nesurinkus senų nuotraukų? Žinau, kad žmonės turi senų albumų, bet juos laiko kur nors giliai spintose. Kadangi esu naujų technologijų gerbėja, tai nusprendžiau, jog būtų puiku tas senų albumų nuotraukas perkelti į šiuolaikinių technologijų erdvę.
Esu kilusi nuo Kapčiamiesčio, iš Burbų kaimo, Kapčiamiestyje baigiau mokyklą, tai man labai brangus kraštas. Šios paskyros sukūrimas, mano darbas administruojant puslapį – tai savotiška dovana jam. Ateina toks laikas, kai susimąstai, ką paliksi ne tik savo šeimai, bet ir kitiems: savo kraštui, jo žmonėms. Pati dažnai apgailestauju, kad ne visko išklausinėjau iš žmonių, kurių jau negalėsiu paklausti, nes jie iškeliavo Amžinybėn. Todėl man pasirodė labai svarbu, kad kuo daugiau istorijos liktų išsaugota tiems, kurie tuo domėsis.
– Kokie žmonės yra prisijungę prie paskyros?
– Tai – ne atsitiktiniai žmonės, tai Kapčiamiestyje gyvenusių žmonių vaikai, anūkai, proanūkiai, giminaičiai, kažkada čia dirbusieji. Tai – tolesnės kartos žmonės, susiję įvairiais ryšiais su kapčiamiestiečiais, dabar gyvenantys ne tik Kapčiamiestyje, bet ir kituose Lietuvos miestuose ar užsienyje. Jiems labai malonu prisiminti savo kraštą ir žmones. Atlikau statistikos analizę, tai pastebėjau, kad daugiausia paskyros gerbėjų yra iš Druskininkų, Vilniaus, Kauno, taip pat nemažai jų gyvena Anglijoje, Vokietijoje, Airijoje, Norvegijoje, yra keletas iš JAV, Rusijos, Lenkijos. Emigrantai registruojasi ir seka tą puslapį. Ne visi jie yra labai aktyvūs, bet matau, kad stebi, domisi.
– Kaip apibūdintumėte paskyros „Kapčiamiesčio kraštas senose nuotraukose“ tikslą?
– Mano tikslas – paminėti ir prisiminti visus Kapčiamiesčio krašto žmones, visus čia gyvenusius, kad jie liktų istorijoje. Kai kalbama apie Kapčiamiestį, tai visada minimi vis tie patys mūsų žymieji – du trys Kapčiamiesčio žmonės. Su visa pagarba jiems, laikausi nuostatos, jog kiekvienas žmogus yra ne mažiau svarbus, net jei jis neturėjo galimybės baigti mokslų ar gabumų, kuriais galėtų garsinti Lietuvą. Miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose visi kraštiečiai paliko savo pėdsakus, padarė daug gerų darbų: išaugino Lietuvai daug gerų žmonių, prisodino miškų, pastatė mūsų sodybas, į kurias sugrįžtame pasisemti stiprybės. Visi jie turi išlikti krašto istorijoje. Taip pat, žinoma, vienas iš tikslų – kad kraštiečiai bendrautų, susirastų seniai matytus bendraklasius, kaimynus, paminėtų juos geru žodžiu, pasidalintų prisiminimais.
– Kaip tą tikslą įgyvendinate?
– Domiuosi archyvais, prisimenu žmones, kryptingai renku informaciją. Nieko nepadaryčiau viena. Žmonės noriai dalijasi informacija ir nuotraukomis, pati turiu didelį jų sąrašą, kuriame matyti, ką jau paminėjome, ką prisiminėme, ko dar trūksta. Tarp sekėjų yra tikrų panašios veiklos entuziastų, pvz., Gediminas Jančiulis, Alvydas Benošis, Ramunė Kerienė ir kiti. Esu dėkinga visiems, palaikantiems mano idėją.
– Dabar yra madinga kaimų, miestelių istorijas sudėti į knygas. Ar negalvojate leisti knygos apie Kapčiamiestį?
– Gal ir galima, bet apie tai negalvoju. Manau, kad prieinamesnis yra tas variantas, kurį mes naudojame – daug paprasčiau tą informaciją kaupti interneto erdvėje, kad žmonės bet kada su ja galėtų susipažinti savo mobiliuosiuose įrenginiuose.
Kadangi orientuojuosi į jauną žmogų, tai jam tokia informacijos pateikimo forma yra labiau prieinama ir priimtina. Žmonės vargu ar nešiosis knygą ar bent laikys ją lengvai prieinamoje vietoje, o dabar jie visą informaciją turi savo kišenėje: gali matyti savo prosenelių nuotraukas, čia pat jas kam nors parodyti. Labai tikiu moderniomis technologijomis, ta informacija išlieka visam laikui.
– Kodėl žmonėms reikia žinoti savo šaknis?
– Sulaukiu nemažai tokių pastebėjimų, kad tie žmonės, kurie jau yra mirę, per paskyrą ir nuotraukas lyg ir vėl atsiranda šalia mūsų. Buvau pamiršusi kai kurių savo vaikystės žmonių veidus, dabar, kai turiu jų nuotraukas, atrodo, kad jie gyvena su mumis. Kai atgimė nuotraukos, atgijo ir prisiminimai. Tai tarsi susijungimas tarp mirusiųjų ir gyvenančiųjų pasaulių, visų surinkimas į vieną didelę bendruomenę. Matau tame didelę prasmę. Smagu, kad daug jaunų žmonių domisi tomis nuotraukomis.
– Kapčiamiestis nuo seno buvo miestelis, turėjęs savo veidą. Koks dabartinis Kapčiamiestis, Jūsų akimis?
– Nesu iš tų dejuojančių „o anksčiau tai buvo, o dabar…“. Ir dabar miestelis mielas ir noriai turistų lankomas, tiesa, žmonių mažiau, ypač jaunų, bet taip yra ne tik Kapčiamiestyje. Žmonės juda, ieško įdomesnės veiklos, nori save realizuoti, o provincijoje ne visada randa galimybių. Nesakyčiau, kad kažko man būtų gaila. O ir Kapčiamiestyje vyksta gyvenimas. Aktyvi miestelio bendruomenė, veiklus seniūnas, jaunimas bando kurti verslus, žmonės tvarkosi namus, puošia aplinką, panašu, jog ir kai kurie emigrantai rengiasi čia sugrįžti. Viskas gerai su Kapčiamiesčiu. Gal tik patiems gyventojams palinkėčiau būti aktyvesniems, palaikyti žmones, organizuojančius įvairias veiklas, prisidėti, aktyviau dalyvauti. Tai labai svarbu ir tik nuo mūsų visų priklausys, ar mūsų kraštas gyvuos, klestės.
„Dzūkų žinių“ informacija