Vis daugiau jaunų miestiečių, pavargusių nuo didmiesčio triukšmo ir nuolatinio skubėjimo, nusprendžia atsigręžti į kaimą ir ten perkelti savo darbus ir gyvenimus. Dažnai jie renkasi tuos kaimus, iš kurių yra kilę jų tėvai ar seneliai, su kuriais juos sieja genų atmintis.
Vilnietė, aukštos kvalifikacijos teisininkė Dalia Bubnelytė-Daktariūnienė nusprendė, jog ją traukia tėvų gimtinė – Seirijai ir Krikštonys, todėl vieną dieną su vyru nusprendė dalį savo gyvenimo perkelti į Dzūkiją. Ir ne šiaip savaitgaliais ilsėtis ir mėgautis gamta, bet imtis prasmingos veiklos. Jauna šeima sugalvojo kaime užsiimti netradicine veikla – auginti Rytų kraštų grybus – šitakius. Jiems nereikia žemės, jie auga ant medienos rąstų.
Apie savo apsisprendimą, su juo susijusius iššūkius ir netradicinius grybus kalbamės su šitakių augintoja Dalia Bubnelyte-Daktariūniene.
– Dalia, kaip atsitiko, kad Lazdijų rajone įsigijote žemės sklypų ir nusprendėte auginti šitakių grybus?
– Viskas įvyko neplanuotai, mes su vyru esame vilniečiai, o abu mano tėvai iš Dzūkijos: mama iš Seirijų, o tėtis iš Krikštonių. Aš visas vaikystės vasaras leisdavau kaime – tai pas vienus, tai pas kitus senelius. Esu įsimylėjusi tą kraštą, todėl prikalbinau ir savo vyrą ten važiuoti. Ne vienerius metus mes savaitgaliais važiuodavome į kaimą atsipūsti, ramybės paieškoti. Paskui pagalvojome, gal ką nors tame kaime reiktų daryti. Mums patinka būti gamtoje, bet kiek gali ten kavą gerti ar žvejoti. Norėjosi šiek tiek prasmės ir prisirišti prie kaimo, ką nors ten veikti, kokią nors veiklą sugalvoti. Ėmėme ieškoti žemės sklypų Lazdijų rajone, nes mano tėvai nebuvo ūkininkai, jie žemės neturėjo.
2020 metais nusipirkome pirmąjį sklypą ir svarstėme, kaip tą žemę panaudoti. Norėjosi netradicinio ūkininkavimo, kuriuo galėtume užsiimti dirbdami mieste. Ne kiaules, ne karves auginti, nesinorėjo tradicinio ūkininkavimo, nealinant dirvos, nevarant trąšų į žemę, norėjosi tvarios veiklos. Kadangi Dzūkijos žemė nederlinga, sugalvojome auginti šitakių grybus, kuriems nereikia žemės. Tai pasirodė tvariau ir lengviau nei tradicinis ūkininkavimas, tai nesunkus darbas, nereikalaujantis kasdieninės priežiūros.
– Kada buvo Jūsų veiklos startas?
– Ūkis įregistruotas 2021 metų sausį. Viskas prasidėjo nuo to, kad urėdijoje nusipirkome ąžuolinių ir kitokios medienos rąstų, tai buvo mūsų eksperimento pradžia. Balandžio mėnesį atlikome pirmąją kolonizaciją – įterpėme grybų sėklas į rąstus, o praėjusių metų rugsėjį sulaukėme pirmojo derliaus, kurio reikėjo laukti 16 mėnesių. Toliau tęsiame darbą, turime 800 rąstelių, didinsime jų skaičių, ieškosime tik ąžuolinių. Gavome paramą Jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, be jos būtų buvę sunku šiuos darbus finansuoti.
„Kadangi Dzūkijos žemė nederlinga, sugalvojome auginti šitakių grybus, kuriems nereikia žemės. Tai pasirodė tvariau ir lengviau nei tradicinis ūkininkavimas, tai nesunkus darbas, nereikalaujantis kasdieninės priežiūros“, – pasakoja Dalia.
– Kur gavote grybų sėklų?
– Grybų sėklas pirkome iš vienos Belgijos įmonės, kuri turi ir laboratoriją, ir profesionalius mokslininkus. Šios sėklos yra tinkamos mūsų klimatui, žiemą grybiena nemiršta, ji puikiai peržiemoja.
– Ar jau ragavote pirmojo derliaus? Kiek galima užauginti grybų Jūsų plantacijoje?
– Taip, pirmąjį derlių suvalgėme, davėme draugams, šiek tiek pardavėme. Nuo vieno rąsto per sezoną turėtų būti iki vieno kilogramų grybų. Šitakiai auginami ir pramoniniu būdu ant medienos briketų, tai masinis auginimas, mes to nesiekiame, bet orientuojamės į kokybę.
– Kas bus Jūsų grybų valgytojai?
– Rinkos ieškome ir Lietuvoje, ir užsienyje. Reikia daug dirbti, kad surastume realizacijos rinką, noriu, kad būtų ne pavieniai klientai, bet įmonės, gal farmacijos pramonė, nes šie grybai dėl savo gerųjų savybių naudojami maisto papildų gamyboje. Mūsų grybai yra auginami ant ąžuolų, todėl labai kokybiški. Gal juos ims restoranai, sveiko maisto parduotuvės ar tokios produkcijos gamintojai. Vilniuje ir Kaune šitakių valgytojų yra daugiau, tačiau suprantame, kad čia, Dzūkijoje, norinčiųjų bus tikrai nedaug. Mes čia baravykų nenukonkuruosime. Šitakiai – modernios kartos žmonėms, kurie juos jau yra išbandę. Manau, kad jais domėsis ir veganai.
– Gal Jūs irgi esate veganė?
– Ne. Valgau viską, tiesa, mėsos labai nedaug vartoju. Bet šie grybai man labai patinka.
„Grybai yra auginami ant ąžuolų, todėl labai kokybiški. Juos ims restoranai, sveiko maisto parduotuvės ar tokios produkcijos gamintojai. Šitakiai ruošiami, kaip ir mūsų tradiciniai grybai, labai skanūs, kai pakepi ant sviesto. Japonai kepa grybus ant sviesto, o ten labai senos šių grybų valgymo tradicijos“, — pasakoja Dalia.
– Kaip šiuos grybus skaniai paruošti?
– Jie taip pat ruošiami, kaip ir mūsų tradiciniai grybai, labai skanūs, kai pakepi ant sviesto. Žinau, kad ir japonai kepa tuos grybus ant sviesto, o ten labai senos šių grybų valgymo tradicijos. Šie grybai yra ir džiovinami, juos labai skanu dėti į sriubą. Jie džiovinami taip pat, kaip ir tradiciniai grybai, reikia vengti aukštos temperatūros. Japonijoje šie grybai džiovinami ir ant saulės, tada juose gaminasi vitaminas D.
– Kiek ilgai ir kokiomis sąlygomis galima nuskintus grybus laikyti, kad jie neprarastų savo vertingųjų savybių?
– Šviežius grybus šaldytuve galima laikyti iki dviejų savaičių, būtina, kad cirkuliuotų oras, negalima jų dėti į plastikinius maišelius, taip pat jiems nepatinka drėgmė.
– Kada laukiate šitakių derliaus?
– Tikimės, kad gegužę jau viskas prasidės.
– Esate teisininkė, turite ne vieno universiteto baigimo diplomą. Ar grybų auginimas bus Jūsų gyvenimo darbas, ar hobis?
– Neseniai išėjau iš savo ilgamečio darbo, nusprendžiau padaryti tam tikrą pauzę – egzistencinę vertybių perkrovą. Manau, mūsų ūkis turi perspektyvą, tai malonus užsiėmimas, darbas, kuris patinka, kur matai prasmę, tiki tuo, ką darai, tikimės, kad gal pavyks jį išplėtoti iki tam tikrų realių pajamų. Galėsime tada ilgiau būti savo mylimame kaimuke, kur atsigauna širdis. Savo ūkį perkėlėme į Gudonių kaimą, prie Dunojaus ežero. Dabar ten yra senas namukas, apleista sodyba, teks namuką išmontuoti, artimiausiu metu planuojame statyti ūkinį pastatą. Laukia daug darbų – reikia ir elektros, ir vandens, ir kitų būtiniausių dalykų. Bet tai įdomu, turi prasmę. Ar tai liks hobis, ar taps darbu, parodys gyvenimas.
„Dzūkų žinių“ informacija