Loretos Lekavičės ir Sauliaus Mastausko gyvenime keramika atsirado tarsi atsitiktinai, tačiau jei tikėtume, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna, tai pats likimas Dzūkijos gyventojus įsuko į nuostabų kūrybos pasaulį.
„Prieš kelerius metus buvome pakviesti švęsti draugų gimtadienį dalyvaujant keramikos edukacijoje Alytaus dailių amatų mokykloje (dabar Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialas). Tai buvo pirmas prisilietimas prie keramikos, pirmoji artimesnė pažintis su šiuo įdomiu menu, vėliau tapusiu neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Dažnai būna, kad mes kažko nežinome apie save ir tam tikros aplinkybės padeda tai atrasti“, – sakė S. Mastauskas
Anot S. Mastausko, jis su L. Lekaviče daugelį metų dirba saugos paslaugų įmonėje, anksčiau taip pat kartu dirbo specializuotoje policijos įstaigoje – srityse, reikalaujančiose konkretumo ir tikslumo, visiškai nesusijusiose su kūrybiniu polėkiu. Šiandien abiem keramikams aišku, jog būtent šie skirtumai papildo vienas kitą ir lemia gyvenimo pilnatvę.
Jau po pirmųjų pamokų abu suprato, kad keramikos magija juos vilioja, tačiau norit geriau ją suprasti, reikia daugiau žinių ir įgūdžių, todėl po kurio laiko, kai Alytuje buvo organizuojami suaugusiųjų keramikos mokymai, juose dalyvavo ir, įgiję pirmuosius reikalingus įgūdžius, pasinėrė į keramikos pasaulį.
S. Mastausko, ir L. Lekavičės keramika orientuota į funkcionalumą, buityje naudojamus indus – vaisines, dubenėlius, lėkštes, sviestines, puodelius, ąsotėlius, vazas. „Kuriame tai, ką žmogus gali panaudoti buityje. Darbų, skirtų vien tik interjero puošybai ar dekorui, yra nedidelė dalis. Paukštis, nutupiantis ant vieno, kito indo, yra dominuojantis mūsų kūrybos akcentas, nes jis yra gyvybės, laisvės simbolis. Nesirinkome jo sąmoningai, jis tiesiog lipo ir prilipo tapdamas originaliu papuošimo elementu ar atskiru kūriniu, skirtu dekorui“, – aiškino S. Mastauskas.
Jo nuomone, įvairių formų išraiškos ateina per ieškojimus ir laiką: „Pirmiausia pamatai, kas gaunasi, po ateina kitas etapas – susitelkti į tai, ko norėtum, kad gautųsi. Sulauki vertinimų iš šalies, pamatai, kuris daiktas patinka ar nepatinka jiems. Per tai ir ateina savęs ir kitų supratimas.“
Didžioji dalis alytiškių keramikos dirbinių yra dengti glazūra, suteikiančia praktiškumo ir estetiškumo. Dalis dekoruojama itin archajišku būdu – duonos raugu, kai iš krosnies ištrauktas gaminys merkiamas į duonos raugą. „Šis būdas buvo plačiau praktikuojamas Šiaurės Lietuvoje, o Dzūkijoje nelabai kas juo užsiėmė. Pasimokėme ir procesas mus sužavėjo. Jis domina ir į mūsų dirbtuves atvažiuojančius žmones, šį būdą demonstruojame festivaliuose, įvairiose šventėse“, – pasakojo S. Mastauskas. Retkarčiais keramikai naudoja japonišką technologiją raku, kai iš krosnies išimtas gaminys dedamas į pjuvenas ar laikraščius.
„Man keramika savotiška relaksacijos forma. Jos žavesys gimsta iš to, kad viską padarai savo rankomis, ne automatizuoto proceso metu, ne pasitelkęs įvairias technologijas“, – sakė S. Mastauskas. Vyrui pats sudėtingiausias, laukiamiausias ir netikėčiausias etapas emocine prasme yra po pusantros paros trukusio laukimo krosnies atidarymas – kas pavyko, o ką teks nurašyti į broką.
Keramikai bandė dirbti su lietuvišku – Kuršėnų moliu, tačiau jų lūkesčius geriau pateisina vokiškas ir itališkas molis. Jis atlaiko aukštesnes temperatūras ir galima išgauti tam tikrus netikėtus efektus.
L. Lekavičės ir S. Mastausko, keramikos dirbtuvėlės „Molio minklės“ įsikūrusios Pivašiūnų seniūnijoje, Junčionių kaime, jose, o taip pat mugėse, festivaliuose bei šventėse galima ne tik įsigyti originalių keramikos dirbinių, bet ir dalyvauti edukacijose, susipažinti su vietos bendruomene ir įsitikinti, kad ir mažame kaimelyje vyksta įdomūs dalykai.
Keramikų ateities planuose – juodosios keramikos krosnis, praplėsianti technologių spektrą ir padėsianti paskatinti žmones domėtis keramika kaip archajišku amatu ir sustiprinti ryšį su senosiomis tradicijomis.
„Dirbtuvių pavadinimas „Molio minklės“ kilęs ne nuo žodžio minkyti, kaip galvoja daugelis, bet nuo žodžio mįslės. Kiekvienas kūrinys savotiška paslaptis, nes niekada nežinai, kas gausis“, – keramikos dirbtuvių pavadinimo paslaptį atskleidė S. Mastauskas.