Buvusi biologijos mokytoja puniškė Onutė Bernatavičienė (Seniunaitė) jau 46-erius metus gyvena Simne. Pasirinkusi mokytojos kelią, nė karto nesuabejojo savo pašaukimu ir noru mokyti vaikus.
Liepos 29 d. moteris minės 73 gimtadienį, tad ne veltui į šį pasaulį atsinešė Onos vardą. Pokalbis su O. Bernatavičiene apie buvusį mokytojo darbą ir kasdienybę užvėrus klasės duris.
Onutė gimė ir augo Punioje. Čia baigė vidurinę mokyklą. Augo 6 vaikų šeimoje: 5 seserys ir vienas brolis. „Biologijos mokslas man patiko. Jis arčiausiai žmogaus. Gamta – visų namai“, – tvirtina buvusi biologijos mokytoja O. Bernatavičienė. Ji baigė Vilniaus pedagoginį institutą, nors prieš tai buvo dokumentus padavusi į prekybos mokyklą. Bet širdis linko link biologijos, tad ji nedvejodama jau kitą dieną pateiktus dokumentus prekybos mokykloje atsiėmė. „Mums gydytojai skaitė paskaitas, buvo įdomu studijuoti. Nesigailiu,“ – tvirtina pašnekovė.
Mokytojos darbas patiko
Su vyru Algiu susipažino dar besimokydama Punios vidurinėje mokykloje. „Aš buvau aštuntokė, o jis jau dešimtokas. Mūsų draugystė rutuliojosi ir po jo tarnybos kariuomenėje susituokėme. Aš tuo metu mokiausi ir dirbau Vanagėlių aštuonmetėje mokykloje“, – sako Ona. Vyras dirbo kolūkyje. Onutė su vyru išaugino 2 sūnus, džiaugiasi keturiais vaikaičiais.
„Darbas mokykloje man patiko, neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti kitą darbą. Aš myliu vaikus, su jais gerai sutariau. Prisimenu pirmąją pamoką septintokams Vanagėlių mokykloje. Direktorius pasiūlė palydėti iki klasės. Atsakiau – nereikia. Užlipau į antrą aukštą. Tokia tyla. Pagalvojau, kad vaikų nėra. O jie manęs laukė. Prie durų net persižegnojau dėl viso pikto ir žengiau į klasę“, – prisiminimais dalijosi mokytoja.
O. Bernatavičienė taip pat dirbo Punios, Pivašiūnų mokyklose. O nuo 1977 m. Onutė vaikus biologijos pradėjo mokyti Simno vidurinėje mokykloje. Pašnekovė džiaugiasi, kad Simne sutiko daug gerų žmonių, kurie padėjo dirbti, bet būta ir liūdnų akimirkų. Ji prisimena, kad darbas Simne buvo kitoks nei Vanagėlių kaimo mokykloje. Gausios klasės, didelis pamokų krūvis. „Ateinu į klasę, o vaikai sako: mokytoja, gal pasikalbame. Taip kelias minutes ir apie viską padiskutuodavome“, – prisiminė mokytoja. Ji atvira – ne visus mokinius sutikusi atsimena. Bet su jais pabendravusi „atgamina“ ir vardus, ir pavardes. „Man nepatiko melas, visada prašydavau mokinių, kad sakytų teisybę. Norėjau, kad jie išaugtų dorais, gerais žmonėmis. Dar ir dabar jie,, sutikti gatvėje, į mane kreipiasi kaip kadaise, mokytoja, – sako O. Bernatavičienė.
Pašnekovė jau 8 metai – našlė. Ji sako, kad vienatvė sunki, o nuo jos gelbėjasi laisvalaikį leisdama darže, skaitydama, žiūrėdama televiziją. Onutės sveikatos reikalai ne visada jai leidžia dalyvauti renginiuose.
O. Bernatavičienė buvusiems mokiniams linki visada siekti tikslo, o simniškiams – tik sėkmės ir sveikatos.