„Prieš 10 metų net būčiau tai įvardijęs kaip socialinę problemą, nes daug kas ieškojo. Dabar tai daugiau virsta moksliniu objektu“, – apie pokariu žuvusių ir dingusių žmonių, daugiausia partizanų, paieškas sakė istorikas Rimantas Zagreckas. Skirtingose Lietuvos vietose tebeguli apie 20 tūkst. aukų kūnai, juos būtina rasti, identifikuoti ir deramai palaidoti. Istorikas su LRT.lt pasidalijo filmą primenančia Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieškų istorija.
Prašymų surasti dingusius artimuosius gaunama vis mažiau
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Paieškų ir identifikavimo skyriui vadovaujantis R. Zagreckas su kolegomis nuo 2021-ųjų ieško bei identifikuoja pokario metais Lietuvoje dingusių žmonių, daugiausia partizanų, palaikus. Idėja sukurti tokį skyrių kilo 2018 metais suradus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus.
LRT.lt pašnekovo teigimu, nors anksčiau teigta, kad pokario kovose žuvo apie 20 tūkst. žmonių, realybė dar skaudesnė.
„Mūsų duomenų bazėse, kai surinkome pagal pavardes žuvusiuosius pokariu, gaunasi žymiai daugiau. Didesnioji dalis jų yra nežinia kur užkasti“, – problemos mastą apibūdino R. Zagreckas.
Per dvejus metus daugiausia tyrimų atlikta Leipalingio miestelyje, čia surasti 49 aukų kūnai, 23 asmenų tapatybes pavyko nustatyti. Archeologiniai kasinėjimai, pasakojo jis, taip pat vykdyti Lazdijuose buvusio NKVD (rus. Narodnyj komissariat vnutrennich del, liet. Vidaus reikalų liaudies komisariatas) pastato kieme, kur rasti 7 asmenų palaikai: 5 jų išlikę, 2 – tik saujelė kaulų fragmentų.
„Tai dviejų eismo juostų darbas. Viena – mūsų garsiųjų vadų paieška, čia daugiausia skyrius savo iniciatyva kaupia medžiagą, gilinasi, kaip kiekvienas iš jų žuvo, ar yra įmanoma [surasti]. Kita kryptis – žmonės kreipiasi, prašydami surasti artimuosius“, – LRT.lt pasakojo jis.
Skyriaus vedėjo teigimu, metams bėgant tokių prašymų sulaukiama vis mažiau, kartą per mėnesį ar rečiau.
„Nueina nuo šito gyvenimo ta karta žmonių, kurių tėvai tada žuvo. Vaikai savo tėvų ieško aktyviau nei anūkai. Prieš 10 metų net būčiau tai įvardijęs kaip socialinę problemą, nes daug kas ieškojo. Dabar tai daugiau virsta moksliniu objektu“, – teigė pašnekovas.
Paprašytas įvardyti, kurių svarbiausių pokario rezistencijos dalyvių palaikų ieškoma šiuo metu, R. Zagreckas pasakojo, kad iki šiol nėra žinoma, kur užkasti 1946 m. Dainavos apygardos, o po kelių mėnesių – Pietų Lietuvos partizanų srities vadu tapusio Domininko Jėčio-Ąžuolio palaikai. 1997 m. jam suteiktas kario savanorio statusas, 1998 m. LR Prezidento dekretu – pulkininko laipsnis. Tais pačiais metais D. Jėčys-Ąžuolis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
LRT.lt pašnekovas užsiminė turintis tam tikros informacijos, kur partizano palaikai galėjo būti užkasti. Tyrimus planuojama tęsti kitąmet.
R. Zagreckas pabrėžė, kad labai svarbu atrasti žymiojo partizano Juozo Lukšos-Daumanto palaikus. Ekspertai taip pat tęsia Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo kūno paieškas. Versijų, pridūrė, yra, jos tikrinamos.
Svarbiausias šaltinis – atmintis, bet ir ji gali suklaidinti
Kalbėdamas apie paieškas, o tiksliau, iš kur mokslininkai žino, kad aukų kūnų reikia ieškoti vienoje ar kitoje vietoje, pašnekovas paaiškino, kad svarbiausias šaltinis yra šiuos įvykius menantys žmonės. Deja, jų lieka vis mažiau. Informacijos randama KGB (rus. Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti, liet. Valstybės saugumo komitetas) archyvuose, nors aprašymai skurdūs, mokant juos analizuoti galima lengviau susigaudyti, kur okupantai kūnus paslėpė.
Nors amžininkų pasakojimus istorikas vertina, tačiau pastebi, kad atmintis mokslininkus kartais suklaidina.
„Viena iš klasikinių klaidų, pavyzdžiui, Veiveriuose. Yra Skausmo kalnelis, saugomas kaip kultūros objektas, neva tai dėl to, kad ten užkasti partizanai. Pabandėme tame kalnelyje ieškoti, [paaiškėjo, kad] jie ten nebuvo užkasinėjami pokariu. O žmonių atmintis suveikė taip, kad jie rodė į šitą vietą. Joniškėlio atveju yra paminklas pastatytas, kur mes irgi ieškojome šią vasarą. Ten 6 partizanai bandyti deginti, bet nesudegė palaikai, tada jie buvo užkasti, toje vietoje paminklas pastatytas. Paprašė giminaičiai, kad surastume, kai pradėjome gilintis į situaciją, paaiškėjo, kad paminklas gana toli nuo tos vietos, kur jie užkasti. Kartais atmintis suveikia klaidingai“, – pavyzdžiais dalijosi istorikas.
R. Zagreckas priminė 1990 m., kai laisvės įkvėpę gyventojai skirtingose Lietuvos vietovėse ėmėsi sovietų režimo aukas perlaidoti kapinėse. Istorikas pastebėjo, kad anuomet DNR tyrimai nebuvo atlikti, o nustatant aukas remtasi tik apytikrėmis žiniomis. Planuojama, kad šias po šalies kapines išsibarsčiusias kapavietes mokslininkai ištirs, o palaikus identifikuos.
Pokario aukų tapatybės nustatomos atlikus DNR tyrimą, tačiau tam būtina turėti giminaičio DNR pavyzdį. LGGRTC sukauptoje DNR bazėje – apie 600 mėginių. Ši informacija, pabrėžė pašnekovas, itin svarbi. R. Zagrecko teigimu, darbus paspartintų speciali kompiuterinė programa, kurioje būtų galima saugoti suskaitmenintą informaciją, tačiau ji brangi.
Kai kuriais atvejais apie galimas pokario aukų palaidojimo vietas mokslininkams praneša policijos pareigūnai. Deja, svarstė E. Zagreckas, taip būna ne visada, o dėl neišmanymo aukų palaikai gali būti sunaikinti.
„Tų pačių Lazdijų pavyzdys – vieni policininkai pranešė, kad ten rasti palaikai NKVD būstinės kieme. <…> Vykdant tuos pačius remonto darbus po kelių savaičių iš tos vietos buvo išvežtas gruntas į Šventežerį. Iš to grunto išbyrėjo kaukolė, pranešta policijai. Policija pasiėmė ir toks paaiškinimas įrašytas: kadangi nerasta smurtinės veiklos požymių kaukolėje, nuspręsta tyrimą nutraukti ir kaulus sunaikinti“, – dalijosi istorikas, pastebėjęs, kad šio žmogaus tapatybė taip ir liks nežinoma, nors greičiausiai tai buvo sovietų režimo auka, ką liudija radavietė – NKVD kiemas.
Kitų toje vietoje rastų žmonių palaikai, kalbėjo jis, tiriami. Tikimasi, kad netrukus pavyks juos identifikuoti.
J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieškos: klausimų sukėlę dokumentai ir lemtingas liudijimas
Tarp geriausiai žinomų Paieškų ir identifikavimo skyriaus darbų – Pietų Lietuvos partizanų sritį įkūrusio ir jai vadovavusio Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų suradimas Leipalingyje. Paprašytas apie tyrimą papasakoti daugiau, R. Zagreckas sakė, kad prie to taip pat prisidėjo grupelė šios srities entuziastų, o archeologinius kasinėjimus vykdė Lino Kvizikevičiaus vadovaujama komanda.
„Mano dalis, kadangi esu istorikas, darbas su archyvine medžiaga. Archyvuose pavyko rasti dokumentus, kurie nusakė tą operaciją, per kurią žuvo Kazimieraitis“, – pasakojimą pradėjo pašnekovas.
J. Vitkus-Kazimieraitis žuvo 1946 m. liepos 2 d., po to, kai Žaliamiškyje vykusio susirėmimo su sovietų kariais metu buvo sužeistas. Partizano kūnas, tęsė istorikas, nuvežtas į Leipalingį, surašytas atpažinimo aktas, kuriame dėstoma, esą atvežtas nežinomas „banditas“, aprašyta jo išvaizda, pažymėta data ir vieta.
Po dviejų dienų surašytas pakartotinis atpažinimo aktas, dar vienas dokumentas, istorikui sukėlęs klausimų ir padėjęs surasti ilgai ieškoto partizano palaikus. E. Zagreckas atkreipė dėmesį, kad J. Vitkus-Kazimieraitis nebuvo vietinis žmogus, kilęs jis iš Mažeikių, o partizanauti į Marcinkonių valsčių atvykęs iš Vilniaus. Okupantai kišenėje rado dokumentus svetima pavarde, tačiau kiti turėti daiktai įplieskė abejonių.
„Iš pradžių užkasa kaip nežinomą, bet kadangi pas jį rasti dokumentai, laiškas Kazimieraičio pavaduotojui Daktarui, Kazimieraičio vaikų nuotraukos, tai jiems kilo įtarimas – tai gali būti ir Kazimieraitis“, – pridūrė LRT.lt pašnekovas.
Galiausiai okupantai Vilniuje rado vyrą, kuris su J. Vitkumi-Kazimieraičiu buvo artimai bendravęs. Atsivežė jį į Leipalingį, parodė atkastus palaikus ir šis atpažino žymų partizaną.
„Istorija turi ir kitą rakursą. Leipalingyje buvo žmogus, kuris 1946 metais sugautas ir pasodintas į NKVD rūsį. Sėdėdamas rūsyje matė per langelį, kaip kažką čekistai [saugumo darbuotojai] vietiniai atkasė ir užkasė. Jis su ta istorija gyveno“, – sakė R. Zagreckas, kurį taip pat pasiekė nežinomo partizano pasakojimas, padėjęs suprasti, kuria kryptimi tęsti darbus.
Nors mokslininkams pamažu aiškėjo, kur palaikų ieškoti, nebuvo paprasta. Pirmiausia kasinėjimai atlikti vietoje, kuri matoma pro minėtą pastato, kuriame buvo įsikūrusi NKVD, langelį, bet ten partizano palaikų nerasta. Bandyta ieškoti tarp 1991 metais toje teritorijoje atkastų aukų, bet šią versiją atmetė antropologai – tirti palaikai priklausė už J. Vitkų-Kazimieraitį jaunesniam vyrui.
Galiausiai archeologams tęsiant žvalgomuosius tyrimus kiek tolėliau, šalia tvoros, vietoje, gerai matomoje pro pastato langelį, aptikti žmogaus palaikai.
„Klausimas, kurį iškėliau antropologei dr. Justinai Kozakaitei – ar tai vyresnio žmogaus [palaikai], nes dauguma partizanų yra jauno amžiaus vaikinai žuvę. Kai pasakė, kad šis žmogus yra tarp 30–40 metų, tada sau mintyse įsirašiau – 90 procentų, kad tai Kazimieraitis“, – prisiminė istorikas.
Kvapą užgniaužusi žinutė iš laboratorijos: „To nepakanka oficialioms išvadoms“
Leipalingyje rasto J. Vitkaus-Kazimieraičio tapatybė DNR tyrimais patvirtinta ne iškart.
„Buvo apskaičiuota, kad tai gali būti Kazimieraitis, bet laboratorija pasakė, kad to nepakanka oficialioms išvadoms. Problema buvo ta, kad ne visai DNR grandinė išsiskyrė iš kaulo, kurį mes pateikėme. Bandymas antras – vėl neišeina. Ką daryti?“ – tyrimus prisiminė jis, pridūręs, kad išaiškinti, kas šis vyras, pavyko pateikus naują DNR mėginį.
„Išvažiavome į Druskininkus, į Partizanų dainų šventę ir ten būnant iš laboratorijos atėjo SMS žinutė, patvirtinimas, kad tai Kazimieraitis“, – ilgai trukusią ir detektyvinius televizijos serialus primenančią partizano paieškų istoriją užbaigė pašnekovas.
Paieškų ir identifikavimo skyriaus vadovas pamena tąkart buvęs su kolegomis, tad perskaityti džiugią žinią paprašė LGGRTC direktorių Arūną Bubnį. Tai buvo emociškai jautri akimirka, o brangią žinutę R. Zagreckas sakė saugantis iki šiol.
Rasta tik 70 proc. palaikų, kita dalis – sunaikinta
Pasak R. Zagrecko, archeologinių tyrimų metu rasta tik dalis partizano palaikų, apie 70 proc. Anot jo, tyrėjai neabejoja, kad prieš kelerius metus palaikai buvo sunaikinti. Palaidojimo vietoje, pridūrė, archeologai pastebėjo ekskavatoriaus kaušu paliktas žymes, prieš kurį laiką čia vykdyti statybos darbai.
„Mano nuomone, neįmanoma, kad darbininkai nepamatytų“, – kalbėjo jis.
Be to, tęsė LRT.lt pašnekovas, antropologai nustatė, kad tarp rastų kaulų – dar mažiausiai vieno, galbūt dviejų asmenų palaikai.
„Įmonė, kuri vykdė tuos darbus, nepranešė ir likusią [palaikų] dalį kažkur padėjo ir visa tai neigia. Mes kreipėmės į policiją, kad apklaustų, padėtų surasti“, – sakė R. Zagreckas, tačiau pridūrė, kad tyrimas nutrauktas, nes apklausti žmonės patikino apie palaikus nieko nežinantys, o kaulų nematę.
Tikisi, kad laisvę gynę partizanai turės savo panteoną Antakalnio kapinėse
Paklaustas, kodėl svarbu surasti, identifikuoti ir deramai palaidoti už Lietuvos laisvę kovojusius partizanus, E. Zagreckas svarstė, kad tai pirmiausia susiję su kultūra ir pasaulėžiūra. Norima, kad palaikai amžinojo poilsio atgultų pašventintoje žemėje. Be to, pridūrė jis, žmonėms, nežinantiems, kur jų artimųjų palaikai, neramu.
Ne mažiau svarbu, pabrėžė jis, ir šalies istorijos kontekstas. Kalbėdamas apie J. Vitkų-Kazimieraitį, istorikas pabrėžė, kad tai vienas svarbiausių Lietuvos pokario rezistencijos veikėjų, stovinčių šalia žymiojo Adolfo Ramanausko-Vanago ar Juozo Lukšos-Daumanto.
LRT.lt pašnekovas viliasi, kad Antakalnio kapinėse atsiras pokario pasipriešinimo aukų panteonas, nes žuvę didvyriai turėtų atgulti vienas šalia kito.
LRT.lt