Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja Rasa Stanevičiūtė. (Dovilės Balčiūnaitės-Svirskės nuotr.)
Visus, norinčius geriau pažinti tradicinį savo regiono paveldą, Alytaus kraštotyros muziejus kviečia į paskaitų ciklą „Šiaudas, medis, molis, geležis dzūkų kasdienybėje“.
Šiemet Dzūkija mini Dzūkijos (Dainavos) metus, 770 metų jubiliejų, kai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą 1253 metais karalius Mindaugas donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams paminėjo Dainavos žemę (lot. terra Deynowe).
Viena iš veiklų, skirtų paminėti šiai sukakčiai, ateinančiais metais rengiamas išleisti leidinys „Šiaudas, medis, molis, geležis dzūkų kasdienybėje“, kuriame pristatomos muziejinės vertybės iš Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos-ikonografijos rinkinio, o kol leidinys bus išleistas, jo sudarytoja, šio muziejaus skyriaus vedėja Rasa Stanevičiūtė tuo pačiu pavadinimu parengė ir paskaitų ciklą.
„Mūsų idėja buvo koncentruojantis į medžiagiškumą atspindėti labai glaudų žmogaus bendradarbiavimą su gamta ir pristatyti muziejines vertybes, kurios saugomos etnografiniame rinkinyje“, – apie leidinio atsiradimo idėją kalbėjo R. Stanevičiūtė.
Etnografiniame rinkinyje iš medžio, molio, šiaudo, geležies – gamtinių medžiagų pagamintų muziejinių vertybių, atspindinčių tradicinę kaimo kultūrą ir tada gyvenusių žmonių kasdienybę, daugiausia yra iš XIX a. ir XX a. pirmosios pusės.
„Didžiausią Etnografijos rinkinio muziejinių vertybių dalį sudaro iš medžio pagaminti XIX–XX a. liaudies buities dirbiniai. Mediena, miškas, medžiai – neatskiriama ne tik dzūko buities, bet ir būties dalis. Miškas žmonėms visada buvo gyvybiškai svarbi išgyvenimo sąlyga. Čia jie rinko maistą – uogas, grybus, riešutus, miške medžiojo, kopinėjo medų, sakino medžius. Girios buvo saugi priebėga nelaimių, karų metais. Medžiai – ir pagrindinė statybinė medžiaga. Be jų neįsivaizduota buities rakandų, darbo įrankių, ūkio padargų gamyba. Jauki šiluma namuose krosnyje tyliai spragsint malkoms taip pat buvo dovanota miško. Tarsi miško aidas ant medinių skrynių, kuparų, rankšluostinių, verpsčių gulė gyvybingos augmenijos fragmentai – tapyti ar įrėžti, taip tik patvirtindami žmogaus pagarbą, padėką gamtai už jos teikiamą globą ir dovanas
Rugio šiaudas į saulę kelia grūdus, brandina būsimą duoną. Tai – pagrindinis jo uždavinys. Tačiau vien grūdų nokinimu šiaudų gyvenimas nesibaigia. Tarsi užkonservavę savyje vasaros saulės spindulius šiaudai nuo seno buvo vertinami kaip patikima medžiaga įvairiems buities reikmenims – pintinėms, gorčiams, karbijoms, sėtuvėms, taip pat skrybėlėms pinti, pirkių stogams dengti, čiužiniams kimšti, mediniams aviliams šiltinti… Šiaudų panaudojimo dzūkų kasdienybėje būta labai plataus, be jo neapsieita ir švenčių metu. Tai įrodo šiaudiniai žaisliukai, papuošalai ir, žinoma, šiaudiniai sodai, sukęsi pirkiose ir vis atnaujinami kalendorinių ir šeimos švenčių progomis.
Dar viena svarbi medžiaga XIX–XIX a. I pusės dzūkų kasdienybėje – molis. Vis tik greičiausiai dėl medžiagos trapumo, molinės muziejinės vertybės sudaro mažiausią Etnografijos rinkinio dalį. Ir beveik visos jos – įvairaus dydžio, spalvų ir formų indai maistui ruošti, nulipdyti rankomis arba žiesti. Tai – puodai, pūstašonės puodynės medui, uogienėms, pienui, grietinei laikyti, taip pat ąsočiai, indai kepimui – čerpės, lakonios, terlyčios. Žinoma mįslė „Vasarą molis, žiemą brolis“ mums primena ir molinės krosnies – pečiaus – svarbą ir nepakeičiamumą šaltuoju metu laiku, o gražiai suplūkta švari asla pirkioje buvo tvirtas gyvenamųjų patalpų, kamarų, priemenių, priešpirčių pagrindas po kojomis.
Dar XIX a. I pusėje geležies išgavimas mūsų kraštuose buvo sudėtingas, daug darbo reikalaudavęs procesas, tad ji buvo gan brangi. Tik būtiniausi įrankiai sodybose buvo geležiniai. Vėliau, atsiradus daugiau atvežtinės pigesnės geležies, šio metalo imta daugiau naudoti darbo ir buities įrankių gamybai. Etnografijos rinkinyje saugomos geležinės muziejinės vertybės stebina savo įvairove. Dažnai geležis yra sudedamoji medinių daiktų dalis, užtikrinanti pagrindinę jų funkciją. Tai – skaptukai, obliai, pjūkleliai, kirviai, žeberklai, kastuvai, šakės, puodšakės, noragėliai ir daugybė kitų“, – „Dainavos žodžiui“ pasakojo R. Stanevičiūtė.
Anot jos, didžiąją dalį muziejinių vertybių sudaro Pietų Lietuvos – Alytaus, Varėnos, Lazdijų rajonų ir Druskininkų savivaldybėje – surinktas paveldas. Žinoma, yra patekusių daiktų iš paribio ar kitų rajonų. „Gavę daiktą, negalime jo atmesti ir kaupti vien tik mūsų regioną atspindinčius daiktus, įdomu juos palyginti ir sužinoti apie kitų regionų buities kasdienybę“, – pabrėžė Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja.
Alytaus kraštotyros muziejuje saugoma daugiau nei trys tūkstančiai etnografijos rinkinio muziejinių vertybių. Daugiausia tai rankų darbo daiktai iš XIX–XX a. Tačiau yra ir XXI a. tekstilės muziejinių vertybių. Visų saugomų muziejinių vertybių Alytaus kraštotyros muziejuje priskaičiuojama daugiau kaip 120 tūkstančių. „Saugome viską, kas atspindi ir šiuos laikus, juk ir jie po šimto metų įgaus kitą istorinę vertę, bet orientuojamės į XIX a. ir XX a. pirmąją pusę“, – sakė R. Stanevičiūtė.
Paskaitos „Šiaudas, medis, molis, geležis dzūkų kasdienybėje“ vyks:
Spalio 31 d. 11 val. „Šiaudas dzūkų kasdienybėje“.
Lapkričio 3 d. 11 val. „Medis dzūkų kasdienybėje“.
Lapkričio 14 d. 14 val. „Molis dzūkų kasdienybėje“.
Lapkričio 28 d. 14 val. „Geležis dzūkų kasdienybėje“.