Artėjant lapkričio 1-ajai, Visų šventųjų dienai, kaskart susimąstome apie tuos, kurių jau nebėra šalia. Turbūt nerasime nė vieno, kurio vienaip ar kitaip nebūtų palietęs netekties skausmas. Kai kada jis – jau išgyventas, išjaustas, taip aštriai nedraskantis širdies, o kartais – vis dar su didžiausia jėga rusenantis viduje, ypač tada, kai artimas žmogus šį pasaulį paliko visai neseniai.
Šie metai Alytui netekčių prasme buvo itin skaudūs. Vienas po kito Amžinybėn iškeliavo du miesto garbės piliečiai, visus sukrėtė žinia apie po gimdymo užgesusią jaunos moters gyvybę, puikiai alytiškiams pažįstamo gydytojo netikėtą mirtį… Artimojo išėjimas Anapilin, nesvarbu, kas jis bebūtų gyvenime, skaudžiai paliečia šeimos narius, nes kiekvienas pirmiausiai esame žmogus, vertas pagarbaus atsisveikinimo, išlydėjimo.
Netrukus kapinėse vėl sužibs tūkstančiai žvakelių, iškils gyvi prisiminimai, o mes, besiruošiant lapkričio 1-ajai, kalbamės su neseniai artimųjų netekusiais alytiškiais. Kokios mintys juos lydėjo netekties valandą, kur kreipėsi pagalbos, pagaliau – kokią prasmę turi pagarbus atsisveikinimas su velioniu?
Netekties skausme – palaikymas svarbiausia
Praėjo kiek daugiau nei mėnuo, kai laidojimo namuose „Skausmo užuovėja“ artimieji ir bendražygiai atsisveikino ir į paskutinę kelionę išlydėjo Alytaus miesto garbės pilietį a. a. Juozą Daukšį.
„Esu dėkingas visiems, kurie sunkią akimirką buvo kartu, palaikė mūsų šeimą ir atėjo atsisveikinti su tėčiu. Tas mėnuo be jo pralėkė labai greitai, nėra dienos, kad apie jį nepagalvotume. Kada užklumpa netektis, norisi tik ramiai gedėti ir kad visu atsisveikinimu būtų iki smulkmenų pasirūpinta“, – sakė velionio J. Daukšio sūnus Gediminas Daukšys.
Kaip pasakojo verslininkas, šiuo metu jųdviejų su broliu Kęstučiu didelis rūpestis – našle likusi mamytė. Jau atsisveikinant su tėčiu jos sveikata buvo silpna, o dabar, po operacijos, moteris sveikatą atgauna sanatorijoje. Mamą labai paveikė vyro mirtis – vis tik kartu išgyventa tiek metų. Ji vis prisimena kartu praleistus metus ir bando susitaikyti su neišvengiama netektimi.
Ištiesė pagalbos ranką
Makniūnų sodžiaus bendruomenės pirmininkės Dalės Baranauskienės patirtis, kuomet teko laidoti netikėtai iškeliavusią bendruomenės narę, iki šiol išlikusi atminty.
„Kada mirti – nepasirinksi. Atsikeli ryte, o nežinai, ar vakare vėl atsigulsi į lovą. Kai netekome mūsų bendruomenės narės Aldonos, labai darbščios moters, apie tai man pranešė jos vyras. Situacija buvo tokia, kad laidotuvėms pinigų tiesiog nebuvo, ir reikėjo čia ir dabar suktis iš padėties, juk visgi žmogus turi būti palaidotas. O kaip tą padaryti, jei yra tik keli eurai kišenėje?“ – kalbėjo D. Baranauskienė.
Moteris yra dėkinga visai bendruomenei, kuri nelaimės akivaizdoje susitelkė ir paaukojo laidotuvėms. Kaip pasakoja pirmininkė, teko ieškoti, kas sutiktų pagelbėti, kad ir nedidele pinigų suma.
„Gal dėl to, kad aš esu žodžio kišenėje neieškantis žmogus, bet surizikavau, sustojau prie „Skausmo užuovėjos“ ir tiesiai šviesiai paklausiau: ar įmanoma su kuklia pinigų suma garbingai palaidoti žmogų. Buvau nustebinta, nes su manimi tikrai žmogiškai pasikalbėjo, pasiūlė variantą už priimtiną kainą ir pasakė tik tiek: „Išlydėsime, kaip pridera“. Taip ir buvo“, – pasakojo D. Baranauskienė.
Iki šiol prisimena gražų poelgį
Savo išgyvenimais sutiko pasidalinti ir Miklusėnų gatvėje, Alytuje, gyvenanti Jadvyga, balandžio mėnesį palaidojusi mamą Petronėlę. Kaip pasakojo moteris, mama Amžinybėn iškeliavo garbaus amžiaus – būdama 94 metų. Jadvyga ja rūpinosi iki paskutinės akimirkos, slaugė savo namuose.
„Ligonį slaugyti nėra lengva, tačiau net nesvarsčiau kitų variantų. Mamytė buvo išties geros širdies žmogus tiek man, tiek savo žentui. Ir mums tikrai buvo svarbu jautrus atsisveikinimas, atiduodant jai visą pagarbą, kurios ji nusipelnė“, – jautriais prisiminimais dalijosi moteris.
Alytiškė dėl laidojimo paslaugų kreipėsi ten, kur prieš kelerius metus buvo pašarvotas ir svotas.
„Ligi šiol esu dėkinga „Skausmo užuovėjos“ kolektyvui ir darbuotojui Vaidui, nes atmintyje išliko jų pagarbos vertas poelgis ir pagalba. Velionės sesuo iš Utenos dėl amžiaus ir sveikatos negalėjo dalyvauti velionės išlydėjime į paskutinę kelionę, bet susisiekusi su laidojimo namais pasakė, kad norėtų artimiesiems perduoti auką, taip pat vainiką, ir prašė pagalbos tarpininkaujant.
Atvykome, o darbuotojas mums iškart ištiesė vokelį su pinigais ir įvardino nuo ko. Nustebau, sakiau – negali būti, bet jie viskuo pasirūpino ir sesers pervestus pinigėlius iškart perdavė mums. O vėliau prie mamos karsto atnešė ir labai gražų vainiką. Jis vėlgi buvo nuo sesers, kuri fiziškai negalėjo dalyvauti“, – kalbėjo alytiškė.
Artėjant Visų šventųjų dienai, prisiminkime išėjusius, uždekime žvakeles ir tiems, kurie galbūt jau neturi artimųjų. Pabūkime rimtyje, mintimis su jau iškeliavusiais mylimais žmonėmis, kurie, tikėkime, saugo mus būdami danguje.