Šią savaitę minėsime Sausio 13-osios įvykius, tradiciškai 14 TV bokšto žuvusių gynėjų atminimui bus uždegta daug žvakučių ir laužų, o skambant patriotinėms dainoms būsime kaip niekad susikaupę.
Daugų seniūnijos Pocelonių kaimo gyventoja Marytė Kazakevičienė Sausio 13-ąją pasitinka, kaip ir kasmet, jautriai ir su slogiais prisiminimais: „Ir nors nuo tų skausmingų įvykių praėjo daugiau nei 30 metų, tačiau man visa tai gyva, tarytum tai būtų atsitikę vakar, – atsidusdama pasakoja moteris. – 1991 metų eigą stebėjau iš namų per televiziją. Meldžiausi, kad tik neatsitiktų ko baisaus. Ir išties, anuomet atsiradusi karšta viltis gyventi laisvai ir nevaržomai vos nežuvo. Ją išgelbėjo tik beginklių žmonių beprotiška drąsa ir tikėjimas mūsų laisva Lietuva.“
86 metų M. Kazakevičienė apgailestauja, kad pasikeitęs į gera dabartinis gyvenimas beveik užgožė tikrąsias mūsų vertybes: „Tada visi nevaromi puolė ginti valstybės, nekritikavo kvailai kaip dabar. O šiandien daugelis tų jaunų žmonių mirtis labai primiršo! O juk sausio 13 diena – tai ta naujų metų diena, nuo kurios kasmet turėtume skaičiuoti mūsų tautiškumo metus, juk jei ji būtų praėjusi, be kovos, ar būtume tokie, kokie esame dabar?“ – sako Marytė.
Kasmet jau sunkiau vaikščiojanti Pocelonių gyventoja džiaugiasi savo bendruomenės „Perkūnkalnis“ pirmininkės Aldonos Jankauskienės ir visų narių globa. Ji visada yra kviečiama į renginius padainuoti ir turiningai praleisti laiką. Taip nutiks ir šį penktadienį Pocelonyse, kada čia išvakarėse bus minimi įsimintini 1991 metai įvykiai. „Dar taip nebuvo! – linksmai nusišypsodama sako Marytė Kazakevičienė, – repeticijos vyko pas mane namuose! Geranoriški bendruomenės ansamblio žmonės ėmė ir suorganizavo pasidainavimą pas mane. O išskirtiniame repertuare skambės dvi dainos iš žuvusio partizano, mano brolio Vinco Tribandžio dainų sąsiuvinio.“
Širdimi ir siela dainuojanti Marytė, nors, atrodytų, ir neturi tiek sveikatos ir energijos kaip anksčiau, tačiau savo noru ir tikėjimu gyventi gražiau lenkia ne vieną: „Prieš kelias dienas apsilankiau Dauguose pas gydytoją Jūratę Overaitytę-Jakubavičienę, kuri mane apžiūrėjusi nusistebėjo, kaip aš dar taip galiu judėti. Juk mano stuburas taip stipriai yra paženklintas gyvenimo darbų!“ Marytė sakė esanti be galo dėkinga savo vyrui Vladukui ir kiekvienam šalia esančiam: „Visiems linkiu sveikatos ir taikos, gyventi darniai ir su atsidavimu tiek šeimai, tiek savo valstybei Lietuvai!“
Danielius Jakubavičius