Vis daugiau jaunų žmonių atranda savyje kūrėjo gyslelę ir šalia pagrindinio savo darbo imasi kūrybinės veiklos, kuri jiems teikia malonumą, suteikia gyvenimo pilnatvės ir galimybę įgyvendinti savo svajones.
Iš Prienų kilusi, kurį laiką Lazdijuose dirbusi, o dabar savo gyvenimą perkėlusi į Marijampolę komunikacijos specialistė Virginija Tulevičiūtė jau kelerius metus visą savo laisvalaikį skiria meninei kūrybai. Įsteigusi prekės ženklą „Ananas Dekor“, ji kuria išskirtines dovanas iš natūralių, gamtoje randamų medžiagų. Jauna moteris džiaugiasi, jog kūrybinis darbas jai teikia atgaivą ir malonumą, o jos klientai mielai perka jos sukurtus išskirtinius darbus.
Apie tai, kas pastūmėjo kūrybai, kodėl ji kuria darbus iš natūralių medžiagų, kas yra jos darbų pirkėjai, apie darbą Lazdijuose, suvalkiečius ir dzūkus kalbamės su „Ananas Dekor“ įkūrėja V. Tulevičiūte.
– Kaip kilo mintis imtis meninės veiklos?
– 2016 metais kūriau eglutes Kalėdoms, kilo mintis jas kurti ne tik sau, bet ir bandyti parduoti. Tuomet socialinis tinklas „Facebook“ buvo puiki niša parodyti ir parduoti savo kūrybą. Susidomėjimas buvo, tuo metu net iš gimtųjų Prienų į Lazdijus vežiau savo eglutę. Gamybos ir darbo procesas buvo mielas ir širdžiai. Praėjus keleriems metams, prisiminimai grįžo, supratau, kad ši veikla man itin patiko. Tad 2021 metais rudenį grįžau su eglutėmis, tik šiek tiek jau kitokiomis ir norėjau, kad visi darbai būtų vienoje vietoje, viename „Facebook“ puslapyje, su perspektyva, kad vėliau plėtosiu veiklą ne tik su kalėdinėmis dekoracijomis. Na, o dabartinį veiklos rezultatą – dovanas įvairioms progoms – padėjo pasiekti baigti floristikos mokslai ir draugės vestuvės, kur ir iškeliavo mano pirmoji rankų darbo dovana iš natūralių medžiagų.
– Kodėl nusprendei dirbti su natūraliomis medžiagomis, kas tą veiklą paskatino, ar matei patraukiančių pavyzdžių?
– Mane visada žavėjo natūralumas ir gamta. Pats pirmasis postūmis buvo studijuojant floristiką, kai į rėmelius sodinome gyvus augalus, o sukurtos kompozicijos buvo eksponuojamos vertikaliai – kaip paveikslai. Šis neįprastas dekoro modelis man atrodė labai įdomi ir dar ne itin populiari niša Lietuvoje. Tarsi mažytis gabalėlis gamtos, perkeltas į kasdienę mūsų erdvę. Tokio tipo paveikslus ir pradėjau siūlyti klientams, tačiau ilgainiui pamačiau, kad klientai nedrąsiai prisijaukina tokias kompozicijas. Jos labai traukiančios akį, tačiau nepraktiškos, reikalaujančios daugiau priežiūros, o mūsų skubančiuose gyvenimuose tai gali būti per sudėtinga. Tad pradėjau ieškoti, kas gali būti natūralu, nereikalauti priežiūros norint ilgai išlaikyti spalvas ir tekstūras. Ir taip atradau džiovintus ir miegančius augalus. Ir kitas, man svarbus prioritetas, kad tie augalai būtų iš mūsų lietuviškų pievų. Žinoma, ne viskas išsilaiko, bet ypač smagu kurti iš tų augalų, kuriuos pati rinkau mūsų krašto laukuose.
– Kam skirti Tavo darbai? Koks galėtų būti Tavo kliento portretas?
– Aš galvoju, kad kiekvienam žmogui turėtų būti svarbi gamta, o mes, gyvendami žvėriškame tempe, ją vis labiau pamirštame, neatkreipiame dėmesio, neskiriame pakankamai laiko nei gamtai, nei sau pabūti ten. Taip neleidžiame sau, jei galima pavadinti, natūraliai subalansuoti, nurimti ir išbūti su gamta ir su savo mintimis. Tai mano tikslas kuriant, kad kiekvienas, pažiūrėjęs į darbelį, prisimintų ir atmintų mūsų laukus ar miškus. Atmintų visus gražius dalykus, kuriuos mums duoda gamta, ir šiek tiek pajustų ramybę, gamtos alsavimą, gėles, augalus, kuriuos galima ten rasti.
Mano kliento portretas – žinoma, ieškantis kažko kitokio, naujo, natūralaus. Kaip jau suprantama, mylintis gamtą žmogus, tačiau per skubėjimą neturintis pakankamai laiko pabūti joje.
– Iš kur gauni, kaip ruoši medžiagas savo darbams? Iš kur semiesi idėjų savo darbams?
– Kaip jau minėjau anksčiau, daug medžiagos – augalų renku pati iš mūsų laukų. Kitą dalį perku iš ūkininkų ar gėlininkų. Įkvėpimą dažniausiai randu tokioje sintezėje – nuotraukoje ir poreikyje, ko reikia klientams. Man atrodo, kad mano produktas mane ir įrėmina, ir išlaisvina. Aš turiu labai ribotą pasirinkimą rėmelių, nes noriu, kad rėmelis būtų gilus, kad jo viduje virtų „gyvas” gamtos gyvenimas. Tad visą laiką ieškau būdų, kaip kitaip sudėlioti augalus, kaip dar kitaip juos atskleisti ir padaryti mini pievų laukelį, miškelį, kaip gražiai viską sukomponuoti. Tad visada stengiuosi apgalvoti įvairias naujas formas. Žinoma, žiūriu kitų kūrėjų pavyzdžius, kartais koks fragmentas įstringa, tada bandau jį perkelti ir pagražinti bei pritaikyti savo kūryboje. Be to, labai svarbu, kokius augalus turiu, nes kartais gali įsivaizduoti vienaip, o realybė kartais kitokia būna. Stengiuosi pasižiūrėti vis kokių įdomesnių, neišbandytų džiovintų ir stabilizuotų augalų. Būna, kad nusiperku, panaudoju, tačiau netinka ar ilgis, ar augalo struktūra, ar nesižiūri. Viskas vyksta bandymo būdu. Savo darbuose norėčiau atskleisti dar daugiau gamtos spalvinio natūralumo, nes mūsų lietuviškoje gamtoje nėra labai daug ryškumo. Tačiau žmonės dažniau renkasi ryškesnes spalvas. Matyt, jose daugiau šventiškumo. O galbūt esmė yra pateikimas – nuotrauka, iš kurios renkasi žmonės.
– Kodėl pasirinkai tokį egzotišką savo firmos pavadinimą? Ar mėgsti ananasus?
– Ananasus mėgstu labai. Tačiau pavadinimas, daug kam keliantis klausimų, atsirado labai paprastai ir netgi atsitiktinai. Kai dirbau Visuomenės ir verslo plėtros institute, ten vyko įvairūs mokymai verslams bei jaunimui. Taigi vienų mokymų metu su lektoriumi pasikalbėjome, kad turiu meninį pomėgį ir kad noriu sukurti puslapį, bet nesugalvoju pavadinimo. Lektorius man patarė išsirinkti pavadinimą ilgai nesvarstant, kažką tokio: „Bananas Dekor“, „Ananas Dekor.“ „Ananas Dekor“ man labiausiai įsiminė, pagalvojau, kad čia visai gera idėja. Nuo pirminio pasirinkimo praėjo šiek tiek laiko, tad norėčiau šį pavadinimą kažkiek sulietuvinti, pakeisti. Bet iš principo labai smagu, kad ananasas ne tik man, bet ir kitiems asocijuojasi jau ir su mano darbais.
– Esi viešųjų ryšių specialistė. Ar šis kūrybinis darbas Tau yra atsvara pagrindiniam darbui?
– Šis kūrybinis darbas yra mano saviraiškos forma. Aš labai džiaugiuosi, kad savo darbines žinias galiu pritaikyti šioje veikloje. Dar daugiau – galiu drąsiai eksperimentuoti, bandyti, klysti, stebėti ir auginti labai įvairių kompetencijų patirtį.
– Dvejus metus dirbai Lazdijuose. Kokie prisiminimai iš šio laikotarpio?
– Prisiminimai iš darbo Lazdijuose – tik patys geriausi. Žvelgiant iš perspektyvos, dabar manau, kad man labai pasisekė, kad savo profesinį kelią galėjau pradėti būtent tokiame darbe, kuriame dirbau. Tik šiek tiek liūdna, kad taip trumpai teko ten pabuvoti. Nors praskriejo beveik penkeri metai, vis dar pasiilgstu savo kolegų. Labai trumpi dveji metai davė man nepaprastai daug patirties, daug mielų pažinčių ir ypatingų prisiminimų. Tai buvo nuostabus augimo laikas man.
– Dabar gyveni ir dirbi Suvalkijoje. Sakoma, kad suvalkiečiai šykštūs nepraktiškiems dalykams. Ar tai tiesa?
– Likimui leidus man pagyventi mūsų regionuose, tikrai galiu pasakyti, kad visi posakiai apie dzūkus ar suvalkiečius tikrai nėra laužti iš piršto. Tikrai galima pamatyti daug įdomių ir skirtingų bruožų, kurie paplitę mūsų posakiuose. Tačiau tai ir žavu, tai ir yra mūsų, kaip tautos, regionų, grožis ir išskirtinumai. O ar suvalkiečiai šykštūs nepraktiškiems dalykams, labai priklauso nuo situacijos.
– Kokie Tavo lūkesčiai ateičiai kūrybinės veiklos prasme?
– Aš dažnai diskutuoju su savimi, ko ateityje norėčiau daugiau: ar daugiau parduoti, ar daugiau kažko sukurti. Tačiau manau, kad vienas iš svarbiausių dalykų visame šiame procese yra motyvuoti save nesustoti, niekad nepamiršti, kaip viskas prasidėjo ir kiek daug jau nukeliauta. Iš tiesų norėčiau toliau plėtoti savo veiklą taip, kad man būtų įdomu kurti ir kad žmonėms patiktų mano kūryba.