Šiandien švenčiame Tarptautinę teatro dieną ir sakome ačiū visiems, kurie myli mūsų Alytaus teatrą: garsiai ar tyliai, svarbiausia – nuoširdžiai. KVIEČIAME visus neabejingus teatro pasauliui šiandien susitikti Rotušės aikštėje 12 val. Pažvelkime į teatro gyvenimą kitu kampu – kartu su trumpu aktorių performansu bus atidaroma lauko paroda „Atviros siūlės“ (akimirkos iš repeticijų), autorius Valentinas Kryžiokas, vakare tradiciškai bus įteikiami „Teatrakmeniai“.
Kodėl Tu myli teatrą, klausėme miestelėnų:
Indrė Anankaitė, dainininkė: „Teatras yra didelė dalis mano gyvenimo. Jame yra begalinė emocija, išmintis, drama ir kulminacija! Didelė nostalgija prisiminus laikus, kai teko vaidinti ir dainuoti Alytaus teatre. Kiek nuostabių žmonių sutikau būtent čia. Kiek gerumo ir profesionalumo teko patirti kuriant kartu su jais. Juos gerbiu ir myliu iki dabar. Ir tai išliks amžinai! Visus sveikinu su teatro diena ir linkiu mylėti teatrą visa širdimi! Kuo daugiau teatro scenoje – ir kuo mažiau gyvenime.“
Zita Stankevičienė, fotografė: „Neįsivaizduoju mūsų miesto be teatro! Būtume tarsi namas be langų! Pilki ir neįdomūs. Myliu jus visus ir žaviuosi talentinga kūrėjų komanda!“
Zita Reipienė, lopšelio-darželio „Vyturėlis“ direktorė: „Teatrą myliu nuo pamatyto pirmojo profesionalaus teatro spektaklio. Tai buvo legendinio Eimunto Nekrošiaus „Kvadratas“ Vilniaus Jaunimo teatre. Turbūt 1980 metais. Iki šiandien jaučiu, girdžiu to spektaklio paliktą jausmą – sunkumą kvėpuoti. Ir pro garsiakalbį sklindantį raginimą – kvėpuokite, drąsiau kvėpuokite, pilna krūtine… Turbūt teatras man ir liko padrąsinimu – kvėpuok. Nes tu turi tokią teisę. Ir… galimybę pažvelgti į save iš šalies. Visiškai pasitikint tuo žvilgsniu. Kūrėjo žvilgsniu. Myliu, gerbiu Teatro kūrėjus, vertinu jų darbą, lenkiuosi talentams. Ačiū.“
Vitana Bručienė, komunikacijos specialistė: „Jau noriu į teatrą – šį atsirandantį jausmą galiu palyginti su saulės trūkumu žiemą, su laukimu lietaus užsitęsus sausrai vasarą. Teatras man lyg jausmų terapiją – spektaklyje per kelias valandas galiu patiri daug skirtingų emocijų, pamatyti gyvenimų, net ir savo. Labai patinka iš spektaklio išeiti su klausimu KODĖL. Teatras moko toleruoti, džiaugtis, pykti, kalbėti, mylėti. Ačiū, teatro žmonės, kad kuriate, padedate suprasti gyvenimą ir tai, kas jame svarbiausia.“
Klementina Gruzdienė, „Pokyčių ambasada“ vadovė: „Myliu teatrą ne už kažką, o už tai, kad jis yra toks „einantis“ į santykį su žiūrovu, miestu, nepasiduodantis, neieškantis lengvų kelių, kuriantis istoriją. Mano senelis, tik sulaukęs 80-mečio, subūrė mėgėjų teatrą – toks buvo jo antausis „nurašymui“. Alytaus teatras taip pat savo darbu, atsidavimu kuria, kad miestas nemiegotų, neužsimerktų, įsiklausytų, mylėtų, patirtų. Ačiū už jūsų jėgas!“
Alma Overienė, logopedė: „Myliu Alytaus teatrą. Išvyka į teatrą – šventė! Šilta, jauki aplinka teatro viduje (o ir fojė „pasitinka“ vis kuo nors nustebindama), tiesiog užburia. Tai puiki vieta bent laikinai atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių net mintimis, „pasikrauti“ gera energija. Ačiū Jums“
Vida Mačernienė, miesto savivaldybės darbuotoja: „Myliu teatrą! Jis kaip lukštenamas svogūnas priver
ia ištrykšti ašaras ir suteikia skonio gyvenimo kasdienybėje… Džiaugiuosi ir didžiuojuosi Alytaus miesto teatru!“
Eglė Malinauskienė, dainininkė, radijo stoties „FM99“ balsas: „Teatras man – tarsi kultūros lopšys, kuriame sūpuojama drama ir komedija, muzika ir literatūra, grožis ir pasibjaurėjimas, džiaugsmas ir liūdesys… Teatras – ne tik spektaklis, bet ir viskas iki jo: vos juntamas lūpų virpėjimas, gilus atsidūsėjimas, grimo aromatas, vandens gurkšnis prieš žengiant į sceną, kai nuskamba trečiasis skambutis ir žiūrovai nurimsta laukdami… Sveikindama su teatro diena, linkiu, kad lengvas, auginantis lopšio sūpavimas virstų svaiginančiu sūpuoklių supimu, kai truputį baisu nukristi, bet norisi suptis vis aukščiau! Ir taip kaskart!“
Vilma Kalendauskaitė, specialistė: „Teatras padeda ištrūkti iš kasdienybės rutinos ir užplūsta emocijos. Gerąja prasme susprogdina burbulą, kuris mus supa, kad galėtume pamatyti pasaulį plačiau. Teatras – pokyčių nešėjas ir gyvenimas plečiasi – geriausias dalykas pasauliui!“
Vida Grišmanauskienė, J. Kunčino bibliotekos direktorė: „Teatras = klausimas, o kartais ir atsakymas. Man patinka, tai, kas lieka manyje pasibaigus spektakliui ir einant iš teatro salės. Galvoje vis dar kartojasi mizanscenos, skamba ypatingai išgirsta frazė… Kartais prasideda dialogas su savimi. Ir tas dialogas tęsiasi ne keliolika minučių, o sugrįžta dar bent keletą dienų, būna, kad neapleidžia metų metais. Galinga jėga yra teatras, tad su ta GALYBE, mieli teatro žmonės!”
Aldona Vilkelienė, profesorė, buvusi Muzikos mokyklos direktorė: „Su Tarptautine teatro diena! Artėjant šiai šventei susimąstai, jog teatras emociškai jautriam žmogui, kas jis bebūtų – žiūrovas ar aktorius, – svarbus ir savo estetine verte, ir psichologine prasme. Teatro, kaip ir kurio nors kito meno, negalima išmokti – jį reikia jausti. Tai – pojūčių, emocinių spalvų, įvairių charakterių erdvė, kurioje gali spontaniškai atkurti realaus gyvenimo situacijas ir atrasti kontaktą su savimi, balansą tarp realybės ir fantazijos. Myliu teatrą, nes jaučiu stebuklingą scenos galią, matau ir girdžiu tikrą sielos šauksmą. Dažnai, tik nusileidus uždangai, suvoki, kad esi pavergtas nepaprasto aktorių noro būti ir džiaugtis kartu. Jie žiūrovu pasitiki, atskleidžia slapčiausias mintis ir jausmus, kurie tokie panašūs ir slypi tavyje, tik daug giliau paslėpti, o patikėjus akimirkos stebuklu, mintis dažniau sušvyti skaidriu blyksniu. Ačiū Jums, mielieji – ir mes, žiūrovai, sušildyti scenos šviesų, švenčiame Jūsų profesinę šventę!“
Artūras Čiurlionis, „Vidzgirio“ progimnazijos direktorius: „Kartais gyvenime norisi pažvelgti į save iš šono. Mintis suprojektuoti taip, kad vaizdiniais galima būtų matyti save vienoje ar kitoje situacijoje! Tačiau tai ir liktų vaizdiniais jeigu nebūtų teatro! Čia viskas tampa realybe, čia pamatai save, nes aktorius išsako tavo mintis, atlieka tavo judesius, o muzika, daiktai ir kvapai sukuria realybę! Čia kartais norisi ginčytis ir šaukti, jog taip aš nesielgčiau, daryčiau kitaip…ir tai yra tikra, nors valandai, nors dviems! Myliu už tai teatrą…Myliu ir dar už tai, kad draugo Arūno Narausko ir jo teatro „Runa“ dėka matau kaip neįgalūs vaikai virsta kažkuo kuo jie iš tikrųjų yra, ko mes nematome! Ir parodo mums savo sielos gelmes!“
Daiva Baliukonytė, mokytoja: „Vienu metu teatras man buvo laisvės gurkšnis – veržėmės į D. Tamulevičiūtės, E. Nekrošiaus, J. Vaitkaus spektaklius, kad pajustume potekstėje pasislėpusią laisvės idėją, laisvos minties ir žodžio skambesį. Vėliau man teatras buvo gilios minties, daugiaprasmių tekstų, mąstymo šventovė. Metai nepajėgūs ištrinti ,,Kaligulos”, ,,Hamleto”, ,,Smėlio klavyrų“… minčių. Dabar man teatras – netikėtų analogijų, atradimų vieta, menų sintezės namai. Kaskart pravėrusi teatro duris patenku į pasaulį, kuris kartais žavi, vilioja, užburia, kartais piktina, būna, kad nuoširdžiai prajuokina, būna, kad taip įsiutina primityvumu ir pataikavimu žiūrovui, jog išeinu nesupratusi, ką aš čia veikiau. Bet visada teatras priverčia galvoti, sverti, nustebti, jausti jo buvimą.“
Goda Prapuolenytė-Leonavičienė, žurnalistė: „Aš myliu teatrą, nes jis kuria stebuklus. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur kartu su aktoriais galiu dalyvauti komiškose vestuvėse, dalyvauti Pinčiuko niekšybėse, paverkt ir pasijuokt kartu su šimtais kitų žmonių. Teatras krapšto šašus nuo gyvenimo realijų ir lopo juos ironijos pleistrais. Teatras yra ir visus suburianti vieta, ir visus vienijantis reiškinys, ir atskiras personažas, ir miesto vėliavnešys. Su Teatro diena ir teatralus, ir žiūrovus!“
Ksenia Romashenko, buvusi Alytaus teatro meno vadovė: „Aš myliu teatrą, nes būtent teatre galime pamatyti save ir savo pasaulį iš šalies. Galbūt mes nesame spektaklio herojai, bet tikrai tampame dalyviais. Ir ši patirtis neįkainojama. Aš myliu teatrą, nes jis suteikia jėgų išgyventi sunkiausias gyvenimo akimirkas. Pripildo mane tikėjimo, kad gėris visada laimi, kad ir koks sunkus būtų kelias.“
Daina Jegelevičiūtė-Biekšienė, psichologė, rašytoja: „Kai siela džiūsta spaudžiama tuštybės, širdis tyliai ieško oazės. Ir randa. Randa teatre. Teatras prisotina kraują apmąstymais, iš kurių gimsta vertybiniai brangakmeniai. Tada pasidaro džiugiau gyventi, lengviau sklęsti per kasdienybę.“
Aistė Kuniejienė, miesto savivaldybės darbuotoja: „Myliu teatrą, nes tai mūsų miesto kultūrinio kolorito turtas, apie tai galbūt nė nesusimąstome, bet juo gali pasidžiaugti toli gražu ne kiekvienas Lietuvos miestas. Kaskart eidama stebėti Alytaus miesto teatro kūrinių, neturiu nei menkiausios abejonės, jog išsinešiu ne tik moralinį ir dvasinį praturtėjimo jausmą, bet ir kūrybingą bei inovatyviai nustebinantį reginį. Didžiuojuosi jame kuriančiais profesionalais, kurie kaskart priverčia kiekvieną vaidmenį ir epizodą išgyventi kartu su jais, įtraukia ir leidžia geriau pažinti save bei mus supantį pasaulį.“