Talentinga mūsų krašto jaunuomenė, baigusi mokslus geriausiose Lietuvos aukštosiose mokyklose, vis dažniau po studijų sugrįžta į gimtuosius kraštus, kad savo talentu pasidalintų su kraštiečiais ir kurtų savo verslą.
Viena iš jų – Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos pedagogė Agnė Urbonavičienė, mokanti vaikus ne tik dailės, bet ir meno suvokimo, taip pat sukūrusi Dzūkijoje unikalų verslą.
Profesionali dailininkė, baigusi Vilniaus dailės akademiją, neliko tęsti kūrybinio kelio sostinėje, tačiau sugrįžo į gimtinę, kur džiaugiasi, galėdama mėgautis savo darbu gimnazijoje ir nauja kūrybine veikla.
Agnė atrado naują kūrybinės raiškos formą – ji kuria piešinius ne tik ant sienų, popieriaus lapų, bet ir ant žmonių veidų, paversdama savo modelius spalvingais animacinių filmų, girios būtybių personažais. Moteris taip pat sėkmingai dirba, dekoruodama unikaliais piešiniais žmonių drabužius.
„Didžiausia laimė, kai matau žmones, kurie džiaugiasi, ką padarau su jų veidais ar kuo virsta jų nusibodę drabužiai“, – sako dailininkė.
Agnė aktyviai dalyvauja veiklių moterų sambūryje, plėtoja savo originalų verslą.
Apie iššūkius, su kuriais tenka susidurti, apie malonaus darbo specifiką, norą atskleisti vaikų kūrybinius talentus „Dzūkų žinios“ kalbasi su A. Urbonavičiene.
– Agne, esate baigusi Dailės akademiją. Kodėl nepasirinkote savo karjerai didmiesčių, bet sugrįžote į gimtuosius kraštus?
– Aš visą vaikystę gyvenau kaime, Lazdijų rajone. Miestas labai žavėjo, norėjau baigusi mokyklą studijuoti mieste, ypač traukė Kaunas. Save visada siejau su daile ir norėjau tik tai studijuoti. Pasirinkau tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau baigdama bakalaurą, ėmiau svarstyti, ką norėčiau veikti gyvenime, kuo dirbti. Visada mylėjau vaikus, todėl nusprendžiau, kad dailės mokytojos darbas bus kaip tik man. Be to, gyvenimas mieste turėjo ne tik privalumų, bet ir minusų, vienas jų – brangus pragyvenimas. Todėl ėmiau ieškoti mokytojos darbo Lazdijų rajone. Taip ir sugrįžau į savo gimtąjį kraštą.
– Esate tekstilės specialistė. Ar dirbate šioje srityje?
– Šiuo metu vedu piešimo ant drabužių edukacijas, anksčiau nemažai vėliau iš vilnos, tačiau dabar šiai veiklai pritrūksta laiko. Gal ateityje vėl pamėginsiu imtis tekstilės.
– Kaip gimė mintis užsiimti veidų dekoravimu? Kas paskatino imtis šios veiklos?
– Nuolat kirbėjo mintis apie nuosavą verslą, papildomas pajamas iš mėgstamos veiklos – piešimo. Tačiau niekaip neišsigryninau idėjos, ką konkrečiai noriu veikti. Dirbu Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijoje, čia teko ne kartą piešti ant drabužių, ant sienų. Iš gimnazijos direktorės pirmą kartą ir išgirdau paskatinimą kurti savo verslą. Bet nuo ko pradėti – nežinojau. Ieškodama pagalbos, šių metų rudenį įstojau į verslių ir veiklių moterų bendruomenę „Sėkminga Aš“ Alytuje. Būtent čia iš mentorių, ambasadorės Alytuje ir kitų klubo narių ir gavau palaikymą, patarimus, visokeriopą pagalbą, kurios reikia moteriai, norinčiai sukurti verslą nuo nulio, tokiai kaip aš. Atėjau su mintimi, kad noriu kurti verslą – piešti ant drabužių ir sienų pagal individualius užsakymus, tačiau iš bendruomenės narės, „Bingo“ sodybos savininkės Jolitos Saulevičienės, kurios sodyboje ir vyksta „Sėkminga Aš“ susitikimai, sulaukiau pasiūlymo piešti ant veido kūrybinėse dirbtuvėlėse. Pagalvojau, kodėl gi ne? Buvo labai nedrąsu, nes ant veido nebuvau daug piešusi, tačiau mane tai taip užkabino, kad būtent piešimas ant veido ir tapo pagrindine veikla iš visų, kuriomis užsiimu papildomai. Už šitą idėją esu labai dėkinga Jolitai. Piešiu taip pat ant drabužių ir ant sienų pagal individualius užsakymus. Mano darbus galima pamatyti feisbuko paskyroje „Spalvų prisilietimas“.
– Tapyti ant žmogaus kūno yra labai subtilu ir atsakinga. Ar prieš pradedant darbą, reikia kūrybinio subjekto psichologinio paruošimo? Kaip tai darote?
– Pirmiausia nuraminu klientą, sakau, kad dažai nusiplauna labai lengvai, tam nereikia jokių specialių priemonių, tiesiog užtenka vandens ir muilo ar įprasto veido prausiklio. Naudoju dažus, kurie nesukelia alergijos. Piešimas ant veido trunka nuo 5 iki 15 min., priklauso nuo piešinio sudėtingumo ir dydžio. Išvardinus šiuos aspektus, klientas žino, ko tikėtis. Tuomet galima pradėti tartis dėl piešinio.
– Kas šiame darbe Jums teikia didžiausią pasitenkinimą? Kas yra Jūsų paslaugos gavėjai?
– Jaučiu didžiulį malonumą piešdama. Man tai lyg relaksacija. Pats procesas labai smagus. O viską apvainikuoja maloniai nustebęs kliento veidas, kai pamato save veidrodyje. Tai būna pati geriausia akimirka. Piešiu vaikams ant veidukų gimtadienio šventėse, stovyklose, įvairiuose renginiuose, kuriuose reikia užimti vaikus. Taip pat piešiu ir suaugusiems ant veido įvairiuose teminiuose vakarėliuose, mergvakariuose. Jei nesinori ant veido, galiu piešti ant nugaros ar rankos, kaip pageidauja klientas.
– Kokia šio kūrybinio darbo specifika?
– Pradžioje tikrai buvo nedrąsu, nes veidas tai ne popieriaus lapas lygiu paviršiumi. Kiekvieno žmogaus oda skirtinga. Naudoju alergijos nesukeliančius dažus, skirtus tapybai ant kūno. Aš pirmiausia trumpai papasakoju, kaip vyks piešimas, kiek laiko užtruksime. Aptariu su klientu, kokie jo mėgstami motyvai. Jei tai suaugęs žmogus, tuomet aptariame, kokius simbolius, piešinius, ornamentus jis mėgsta. Jeigu klientas yra vaikas, tuomet išsiaiškinu, kokie gyvūnai, animacinių filmų personažai jam patinka. Atsižvelgiu į tai, kokia veido forma, akių, plaukų spalva. Piešinį derinu klientui prie veido ir, jei reikia, subtiliai patariu, kas labiau tiktų. Juk svarbiausia – puikus galutinis rezultatas ir patenkintas klientas.
– Jūs taip pat dekoruojate ir drabužius. Kokie dažniausiai būna klientų pageidavimai? Kokių netikėtų prašymų sulaukėte? Kam turėtų būti įdomus drabužių dekoravimas?
– Piešti ant drabužių pradėjau gimnazijoje, kai teko kuruoti mokinių mokomąją bendrovę. Vėliau pradėjau ir pati piešti ant darbužių. Ėmiau vesti piešimo ant drabužių edukacijas vaikams ir suaugusiesiems. Pačių įdomiausių piešinių pageidauja paaugliai. Tai būna įvairiai dekoruotos ir stilizuotos kaukolės, skeletai ir panašūs šiurpūs piešinukai. Stengiuosi juos kiekvieną kartą nupiešti vis kitokius, kad nesikartotų, juk nesinorėtų gatvėje sutikti žmogaus su tokiu pačiu piešiniu dekoruotu drabužiu. Visi siekia originalumo.
– Dirbate ir mokykloje, mokote vaikus dailės, meno supratimo. Ar mokyklose yra daug kūrybingų vaikų, ar jie domisi daile? Kaip galima pažadinti jaunų žmonių kūrybinius pradus?
– Mūsų gimnazijoje yra labai daug kūrybingų vaikų, tik dažnai jie nepasitiki savo jėgomis, nežino, kokį talentą slepia. Aš stengiuosi pamatyti, kurioje srityje vaikas gabus, paskatinu daugiau piešti, treniruoti ranką, parodau, kaip piešti norimą objektą, kaip suteikti jam tikroviškumo, apimties efektą. Svarbiausia – neužgesinti vaiko noro ir individualumo. Vaikai kuo mažesni, tuo jų darbai įdomesni, nes jie drąsiau piešia ir nesistengia visko piešti pagal standartinį mums įprastą vaizdavimą. Skatinu juos eksperimentuoti ir išlaisvinti savo kūrybiškumą, juk saulė nebūtinai turi būti geltona ar oranžinė, o dangus mėlynas. O kodėl kartais negali būti atvirkščiai? Pripratęs mąstyti nestandartiškai, toks vaikas ateityje mokės spręsti įvairius klausimus ir užduotis nestandartiškai ir originaliai. Juk tai gali praversti ne tik mene, o ir bet kurioje gyvenimo srityje, net sudėtingoje situacijoje. Svarbiausia, neužgniaužti vaikų kūrybiškumo. O piešti pagal standartus vaikai spės išmokti.
– Kokia profesionalaus menininko misija periferijoje? Kokie Jūsų norai ir tikslai, dirbant Dzūkijoje?
– Mano darbas ir mano kuriamas verslas mane veža, jaučiu, kad darau tai, kas miela širdžiai. Periferijoje menininkas susiduria tiek su pliusais, tiek su minusais. Mažesniame mieste ar miestelyje šiek tiek sunkiau rasti paslaugos gavėją nei mieste, juk didmiestyje gyventojų skaičius didesnis. Taip pat šiek tiek trukdo atstumas, nes viskas remiasi į pinigus. Kartais gaunu didesnį užsakymą kitame mieste, tačiau nemažai tenka atseikėti kuro išlaidoms. Tačiau pliusas tas, kad čia žymiai mažesnė konkurencija nei didmiestyje. Čia gyventojai dar nėra išlepę nuo didelės pasiūlos. Mano tikslas – tobulėti, tobulėti ir dar kartą tobulėti. Gilinu žinias, ieškau vis įspūdingesnių dažų palečių, bandau įvairias piešimo technikas, noriu, kad mano darbai būtų su cinkeliu ir išskirtiniai. Noriu pasiekti kuo didesnę auditoriją ne tik Dzūkijoje. Tam labai pasitarnauja socialiniai tinklai. Aišku, viskas reikalauja didelio įdirbio. Tačiau esu tikra, kad savo tikslą tikrai pasieksiu.