Kaskart, belaukdamas naujos premjeros, Alytaus miesto teatras tarsi ruošiasi vis naujai kelionei: kupinai naujų potyrių tiek kūrėjams, tiek tiems, kurie niekada scenoje nematomi. Šįkart mūsų galutinė stotelė – gegužės 18 diena, kurioje Jūsų, mieli žiūrovai, lauks ypatingas, nuoširdus ir be galo muzikalus susitikimas PREMJEROJE electro-folk spektaklyje-koncerte šeimai „Voro vestuvės (Voro veseilia)” pagal po paties pavadinimo Justino Marcinkevičiaus poemą.
Apie emocionalų ir sugrąžinantį į vaikystę kūrybinį kelią pasakoja režisierė, inscenizacijos, dainų tekstų ir vokalinių partijų autorė Andra Kavaliauskaitė.
„Jeigu pamilote spektaklį/koncertą „Grybų taika“, tikiu, „Voro vestuves“ pamilsite taip pat,“ – šypsosi Alytaus teatro mylėtojams puikiai pažįstama režisierė ir aktorė. Spektaklyje-koncerte muziką kuria ukrainietis Bogdan Lysenko, animaciją – Pijus Čeikauskas, tačiau apie juos – kituose tekstuose. Spektaklyje-koncerte vaidina aktoriai Vincas Vaičiulis, Vaidas Praspaliauskas, Erika Jasinskaitė-Salickienė, Dovydas Šernas, Eglė Juškaitė ir Andra Kavaliauskaitė.
„Scenoje išvysite ne tik tuos pačius žmones, kurie veikia „Grybų taikoje“, bet ir dar vieną komandos narį – Dovydą. Labai džiaugiuosi, nes jo nuostabaus grožio vokalas papuoš mūsų naująjį kūrinį. Šiuo metu su aktoriais esame tame kelyje, kai diena iš dienos daug dainuojame, judame, būgnijame ir ieškome kelių, kad kūriniai skambėtų įvairiapusiškiau, stipriau ir kiekvienas neštų savą žinią. Esame tarsi vienos salos gyventojai, kurioje daug muzikos ir žaidimo. Ruošdamasi repeticijoms, jaučiuosi kaip vaikystėje: detaliai susiplanuoji, ką kitą dieną su kiemo draugais nori žaisti ir jau ryte lauki, kada pagaliau jie išeis į kiemą ir galėsi tas idėjas, kartais svajones, kartu įgyvendinti. Kuo toliau, tuo stipriau jaučiu, kad vokalo, judesio ir aktorinės meistrystės sintezė – mano meilė. Tiesa, toji meilė ne visiems yra greitai „pagaunama“, tad tenka jaukintis, pratintis, o tai dar viena graži patirtis. Nors kūrybinis procesas dar tik tik prasidėjęs, bet jau dabar girdžiu ir matau, kokią naudą tokios repeticijos suteikia aktoriams. Tai taip pat svarbu. Mano moto: „kurkime tai, ką būtų gera vėliau rodyti žiūrovams“. Kurkime, taisykime, braukime, atsisakykime viso, kas kelia nemalonų jausmą, ir palikime tik tai, dėl ko būdami scenoje jaustume džiugesį. Nes tik tokiu atveju patį geriausią jausmą galima perteikti žiūrovui. Tuo esu įsitikinusi visu šimtu procentų. Juk nepadovanosi šviesos, jeigu jos savyje nejauti, tiesa? Na, ir, žinoma, reikia labai daug savidisciplinos. Neužtenka repetuoti tik repeticijose. Jos tik nužymi kelią, o kaip juo važiuoti, turi išmokti pats. Jeigu gavai dainą ar solo partiją, priimk kaip dovaną ir su visa pagarba bei meile jam, mokykis, kol pajusi – mano. Kas svetima, neprisijaukinta ir kitam skambės kaip svetima. Kas neteikia džiugesio – neteiks ir žiūrovui. O jeigu teiks tik tau, būsi bent pabandęs,“– pasakoja Andra.
Naujoje J. Marcinkevičiaus poemos „Voro vestuvės“ interpretacijoje spektaklio/ koncerto kūrybinė komanda didelį dėmesį skiria šiuolaikinės muzikos ir folkloro dermei (sintezei). Kūriniui perteikti kuriamos dainos, sujungiančios visą pasakojimą į istoriją – muzikalią alegoriją, išryškinančią mūsų pačių ydas bei kviečiančią kartu pažvelgti, kur kartais gali nuvesti godumas, savanaudiškumas ir apgavystės. Apie tai, kodėl režisierė kuria vaikams ir paaugliams (būsima premjera skirta vaikams nuo 6 iki 9 m.), atskleidžia:
„Atsakymas labai paprastas, nes jiems kurti nepaprastai gera ir matau tame prasmę. Visa tai darau su didele šiluma ir meile, su didele atsakomybe. Ir ta atsakomybė – šviesi. Švari. Kuriant vaikams ar paaugliams, tu dar stipriau ieškai jiems priimtinos kalbos. Ir tai labai įdomu. Tai dar labiau kursto žingeidumą ir smalsą. Nori nenori kartos keičiasi ir kiekviena karta turi savo specifinį prieskonį. Mano, kaip kūrėjos, pareiga – ne maištauti prieš esamą kartos kalbą, o su ja susipažinti, mokytis, jaukintis ir ieškoti kelių ja prakalbti. Tik savaip ir meno kalba. Žinote, kuriant vaikams visada jauti begalinę šviesą, o to labai stinga pasauliui, kuris eina iš proto, todėl pagrindinis tikslas – nešti žinią, šviesą, eiti su meile, dovanoti meilę, kad vaikams norėtųsi sugrįžti į teatrą. Tavo buvimas, atviras ir nuoširdus rankos paėmimas yra svarbus, ir supranti, kokią stiprią galią turi muzika. Tai priežastis, kodėl pasirinkau dar kartą kalbėti būtent ja. Šis žanras nėra draminis kūrinys, tai muzikinis „storytelling‘as“ (red. istorijos pasakojimas) vaikams. Kodėl? Nes man rūpi širdis ir tie, kurie ateina pas mus,“– įsitikinusi režisierė.
J. Marcinkevičiaus poemos „VORO VESTUVIŲ“ interpretacijų, regis, nestinga, tačiau režisierė įsitikinusi, jog tai – tik privalumas.
„Net neabejoju, kad mūsų „Voro vestuvės“ turės sava ypatingą spalvą, nes tekstas yra išverstas į dzūkų tarmę ir visa tai bus papasakota per muzikinę kalbą, elektroniką ir folklorą, prisijaukinant, kas kartais atrodo, sena. Didžiuojuosi, kad „Voro vestuves“ į dzūkų tarmę sutiko išversti šio miesto, kaip aš sakau, turtas ir dzūkų tarmės lobynas Svetlana Žadeikienė. Žiūriu į šią moterį, klausausi ir nesustodama dėkoju, kad ji yra. Tik jos dėka kūrinys turi savitą atspalvį, skambesį ir architektūrą. Tik jos dėka mes galime mokytis ne meluoti tarmę, o ją, visų pirma, išmokti pajusti (neužmirškime, kad komandoje yra žemaitis ir aukštaičiai, ne tik dzūkai). Ir toji tarmė tokia graži! Tik labai gaila, kad visko į vieną spektaklį-koncertą nesutalpinsi, tad stipriai jaučiu, kad tai tik kažko gražaus pradžia.
Dar nuostabiau, kad prie kūrinio prisiliečia ir mūsų miesto žmonės, nes kostiumuose esančios detalės – artimos mūsų senoliams. Be galo džiugu, jog žmonės su džiugesiu dovanojo divonus, o jie po truputį „nugula“ kostiumuose. Juokiuosi, kad mano širdis dar niekada taip nevirpėjo iš atsakomybės – laikai dovanotą divoną ir bijai suklysti: o jei sugadinsi? Norisi tikėti, kad bus tų, kurie atėję ir pamatę rezultatą, juo pasidžiaugs, taip pat kaip aš ir visa siuvusi moteris. Beje, noriu atskirą „ačiū“ pasakyti būtent jai – mūsų siuvėjai Daliai. Per retai apie ją kalbame, nes tai jos rankomis eskizai virsta tuo, ką mato žiūrovas. Ir šįkart jai tenka ne itin lengva užduotis. Gal kiek egoistiška, bet džiaugiuosi, kad ta atsakomybe yra su kuo pasidalinti“,– juokiasi Andra.
Ir dar prie komandos jungiasi šiame mieste ypatingus kvapus kuriantys kūrėjai „LIUR.parfum“. „Dar vieni žmonės, kurie sklidini šviesos ir be galo mylintys tai, ką kuria. Kurti kvapą yra ypatingas menas. Visada juo žavėjausi. Tai, beje, dar viena sala. Ir ji labai kvepia. Bet apie tai taip pat šiek tiek vėliau.“
„Voro vestuvės“ apjungs skirtingas sceninės kūrybos rūšis, ieškos sintezės tarp dramos teatro, muzikinio teatro, judesio, animacijos bei vizualinio meno. Didelis dėmesys spektaklyje bus skiriamas šiuolaikinės muzikos (daugiabalsiam, gyvam vokalui) kalbai. Režisierė išduoda paslaptį, kokia tai muzika, kuo ji išskirtinė ir kodėl, tikimasi, ji pavergs Jūsų, žiūrovai, širdis?
„Prieš pradedant kurti muziką, tikrai žinojau, kad tai bus šiek tiek „electro – folk“, kad joje skambės senolių balsai, miksuojami su muzikiniais niuansais, kurie ir šiandien labai populiarūs. Jeigu labai trumpai – šiuolaikinė muzika, susiliejanti su Lietuvos ir senolių šaknimis. Bet apie muziką sunku kalbėti, ją reikia išgirsti. Apskritai šio spektaklio kūrybinis procesas yra kaip vandenynas su daug salų: vienoje – muzika, kitoje – animacija, trečioje – literatūra, ketvirtoje – dzūkų tarmė, penktoje – gamta ir t.t. Dabar belieka, kad jos visos taptų viena. Po truputį. Kantriai. Ir nors labai laukiu susitikimo su vaikais, prieš tai dar norisi kuo daugiau pasimėgauti procesu ir ateiti pas žiūrovą puikiai plaukiojant tame vandenyne. Kartais braidant. Ar kartais stovint, bet užtikrintai.
O kaip voras pasakytų: mūsų vestuvės bus storesnės ir didesnės negu voro pilvas. Voras nebus tik vienas, galiu atskleisti, jie bus net šeši. Tikiu, kad kiekvienas mūsų bent viename savo gyvenimo etape būname ar esame buvę tuo voru, kuris egoizmo vedinas nori saulės, nors ji nepriklauso jam vienam ir negali priklausyti.“
Kitoje šio kūrybinio proceso saloje yra animatorius Pijus Čeikauskas, kuris spektakliui-koncertui kuria Žemės žmogaus aplinką. Nors Žemės žmogaus J. Marcinkevičiaus kūrinyje nėra, tačiau jis atsiranda režisierės interpretacijoje. Režisierė išduoda, jog spektaklyje netruks animacijos, kurios tikslas padėti žiūrovams susitapatinti, kaip pati sako, „kad suaugusieji matytų savo vidinį vaiką arba vaikystę, o vaikai – save.“
Paklausta, kaip jaučiasi ir kaip vertina kūrybinį procesą, Andra atvira: „Kaip vaikas. Apskritai prieš premjerą sunku kalbėti, nes nežinai kaip bus, gal pavyks sukurti kažką vertingo ir brangaus, pataikysi taikliai, o gal prašausi, ir visa teiks džiugesį tik tau vienam. Juk kartais nutinka ir taip, kad tos tau ypatingos, brangios salos traukia tik tave vieną, tiesa? Bet aš išmokau nebijoti, klysti ir eiti ten, kur veda širdis. Viliuosi, kad ta širdis veda ten, kur ir kitiems gali būti gera. Kažkas šiuo metu ieško kelionės į šiltus kraštus, kažkas nori pasiekti Afriką ar Japoniją. O galbūt ateis diena, kai kažkas nusipirks kelialapį valandos skrydžiui į vaikystę, maršrutu „Namai – Alytaus miesto teatras –„Voro vestuvės. Voro veseilia“… Ir dar. Odę mamai teatre turime – „Tylėją“, turiu nuojautą, kad šis spektaklis-koncertas bus odė viso pasaulio Tėčiams. Iš didžiosios T. Labai norėčiau kuo daugiau žiūrovų salėje matyti Tėčių ir jų mažųjų.“
Premjera: 2024 m. gegužės 18 d. Alytaus miesto teatre
Bilietai čia: https://kakava.lt/pirkti-bilietus/7935/14565
Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba