Balandžio 13 d. popietėje Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Alytaus apskrities skyriaus nariai aplankė kovingiausio Dainavos partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo (1922–1949) ir jo vadovaujamų kovotojų Laisvės kovų įamžinimo vietas: Bakaloriškių k., Onuškio mstl. ir kt. vietovėse (Trakų r.).
Šiemet sukako 80 metų, kai 1944 m. balandžio 12 d. sovietinių diversantų (raudonųjų banditų) gausios pajėgos užpuolė, apiplėšė Bakaloriškių kaimo gyventojus, sudegino beveik visas sodybas, nužudė du vyrus.
Bakaloriškių kaime, prie 2014 m. tragedijos atminimui pastatyto paminklo ir pasodinto ąžuolo, atvykę alytiškiai bei vietos bendruomenės nariai sugiedojo Tautinę giesmę, tylos minute pagerbė žuvusiųjų atminimą. Buvo padėta gėlių, uždegtos žvakelės. Šių eilučių autorius pasidalijo istorinėmis įžvalgomis apie sovietinių diversantų nusikalstamą veiklą (apiplėšimai, nužudymai, prievartavimai, turto naikinimas ir pan.) 1943–1944 m. laikotarpiu Trakų ir Alytaus apskrityse, apie savigynos būrių pasipriešinti raudoniesiems banditams steigimąsi kaimuose. Taip pat prisimintos ir Lietuvos partizanų kovos bei jų atminimo įamžinimas.
xxx
Bakaloriškės minimos nuo 1795 m. kaip bajoro J. Jelenskio nuosavybė. Tuomet čia buvo 11 sodybų, gyveno 89 gyventojai. Buvo smuklė (karčema), malūnas. Kaimas vadinamas Jogintais, Bakaloviškiais. 1908 m. Dusmenų bažnyčios parapijiečių sąraše įrašytas Bakaloriškių kaimas ir Bakaloriškių viensėdis. Kaime buvo 36 ūkiai, 188 gyventojai (90 vyrų ir 98 moterys), viensėdyje – 10 ūkių, 75 gyventojai (38 vyrai ir 37 moterys). Daugiausia Bakaloriškėse buvo Staniulionių – net 9 šeimos, Pačkauskų (5 šeimos), Buslavičių (4 šeimos), Voverių (3 šeimos). Čia dar gyveno Rinkevičiai, Dambrauskai, Valatkevičiai, Zubrickai ir kt. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Bakaloriškių kaime buvo 33 ūkiai (kiemai), 167 gyventojai. Minimas ir Bakaloriškių palivarkas (16 žmonių) bei du Bakaloriškių viensėdžiai. 1-ajame buvo 2 ūkiai (14 gyventojų), 2-ajame – 3 ūkiai (14 gyventojų).
Sovietmečiu apie Bakaloriškių kaimo tragediją 1944-aisiais mažai kas žinojo. Bakaloriškės nebuvo minimos nė vienoje sovietinėje lietuviškoje enciklopedijoje. Visur buvo minima tik Bakaloriškių pelkė. Tačiau po Atgimimo aktyvių žmonių dėka šis kaimas ir tragiška jo praeitis gerai žinoma beveik visoje Lietuvoje. O istorija išties skaudi ir nekasdieniška…
Antrojo pasaulinio karo metu, 1943 m. rudenį, Bakaloriškėse susikūrė 10–12 vyrų savigynos būrys. Šio būrio vyrai turėjo ginklams leidimus, kuriuos išdavė Onuškio policijos nuovados viršininkas. Savisaugininkai trukdė sovietiniams partizanams plėšikauti, nepakluso jų reikalavimui nusiginkluoti. Ypač aktyviai šioje pasipriešinimo veikloje dalyvavo bakaloriškietis Vaclovas Voveris, nes 1943 m. pabaigoje Onuškio vlsč. Smalių kaime raudonieji banditai apiplėšimo tikslais nužudė Vaclovo gimines: Joną Voverį ir jo nepilnametį sūnų.
1944 m. balandžio 6 d. LKP(b) Trakų apskrities pogrindinis komitetas apsvarstė rūsčiai suformuluotą klausimą „Apie kontrrevoliucinį banditų lizdą Bakaloriškių kaime“. Visą kaimą (be jokių išlygų) buvo nutarta negailestingai sunaikinti. Tokį nutarimą priėmė Petras (Michailas Afoninas), Žvirblis (Teofilis Mončiunskas), Sokolovas (Josifas Nikitinas), Bevardis (Jonas Čiulada) ir Paukštis (Jonas Moliejus). Nuosprendis Bakaloriškių kaimui motyvuotas ir suformuluotas taip: „Atsižvelgiant į tai, kad banditų kontrrevoliucinis lizdas Bakaloriškių kaime nepasiduoda mūsų politiniam poveikiui ir toliau žudo mūsų žmones (neišsamiais duomenimis, šio kaimo banditai nužudė apie 300 tarybinių žmonių), tarp jų drg. Tamulevičių ir jo seserį Alytaus apskrityje, pavesti būrių vadui drg. Žvirbliui ginkluota jėga sunaikinti kaimą.“
Raudonųjų partizanų karo metais ir vėliau rašytuose šaltiniuose apstu melagingų, absurdiškai išpūstų, demagoginių faktų ir vertinimų apie Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugininkų veiklą, o kaltinimus bakaloriškiečiams apie jų neva nužudytus 300 „tarybinių žmonių“ galima laikyti tokios melagingos demagogijos viršūne. Įsismaginus propagandiniame „kare“ apie Bakaloriškes, kaimas vadintas Trakų apskrities ar net „visos Lietuvos“ kontrrevoliucijos centru. Sovietiniai partizanai tiesiog buvo „priversti“ užpulti Bakaloriškes, nes kitos išeities, alternatyvos ginkluotos jėgos panaudojimui ir žiauriai kolektyvinei kaimo žmonių bausmei neturėjo.
Pulti Bakaloriškių kaimą buvo iš anksto rengiamasi, raudonųjų partizanų rėmėjai ir agentūra atliko kruopščią žvalgybą planuojamos vykdyti operacijos apylinkėse. Gavus iš sovietinio užnugario ginklų ir šaudmenų, Bakaloriškėms sunaikinti pasiųstas stiprus, gerai ginkluotas apie 150 rinktinių vyrų būrys, kurių pagrindą sudarė „Už Tėvynę“, „Laisvosios Lietuvos“, „Išlaisvintojo“, „Margirio“ būrių partizanai, daugiausia buvę Raudonosios armijos kariškiai, pabėgę iš vokiečių karo belaisvių stovyklų, ir karo belaisviai, tarnavę vokiečių karinėse formuotėse.
Baudžiamasis būrys iš bazių Rūdninkų girioje išžygiavo 1944 m. balandžio 9 d. (t. y. pirmąją šv. Velykų dieną). Baudėjai žygiavo per Smalius, Gruožninkus, Taučionis, Spenglininkus. Šiuose kaimuose raudonieji baudėjai rasdavo „kaltų“ žmonių ir su jais susidorodavo: Gruožninkuose nušautas Zubrickas; Taučionyse sušaudyti Jonas Seniūta (g. 1892), Stasys Mikalopas, Jonas Norinkevičius, sudeginti jo namai; Spenglininkuose nušautas Silvestras Bujus, sudeginti jo namai, dviem šūviais sužeistas jo penkiametis sūnus. Baudžiamojoje operacijoje dalyvavusio „Už Tėvynę“ būrio ataskaitoje vėliau rašyta, jog žygio metu į Bakaloriškes nuėjo 60 km, pakeliui sunaikino 4 priešo pasalas, sušaudė 16 „banditų“.
Bakaloriškių kaimas užpultas 1944 m. balandžio 12 d. (ketvirtos šv. Velykų dienos, trečiadienio) rytą. Apie kaimo puolimo rezultatus M. Afoninas į Maskvą A. Sniečkui nusiuntė tokią šifruotę: „Balandžio 12 d. mūsų partizanai, vadovaujami kpt. Sergejaus, sunaikino, sudegino lietuvių banditų centrą apskrityje – Bakaloriškes; nukauta 18 banditų, trofėjai – 9 šautuvai ir lengvasis kulkosvaidis. Bakaloriškių banditai nužudė apie 300 tarybinių žmonių, sušaudė Tomo grupę ir jo seserį. Mes nuostolių neturėjome“. Iš šios šifruotės galima spręsti, kad žmonės žudyti vien Bakaloriškėse, kad nužudyta 18 žmonių. Tačiau iš kitų šaltinių ir liudininkų atsiminimų yra žinoma, jog Bakaloriškėse nužudyti tik du šio kaimo vyrai: Adolfas Rinkevičius (g. 1888) ir Aleksandras Ališauskas (g. 1894). Visi kiti žmonės nužudyti ne Bakaloriškėse, o pakeliui į jas, kituose kaimuose. Sovietinių partizanų šaltiniuose Bakaloriškių kaimo naikinimo (deginimo) akcija plačiau ir detaliau neatskleidžiama, iš esmės beveik visiškai nutylima, minimi tik jos rezultatai. J. Olekas pabrėžė, kad „užduotis“ buvo „pilnai ir sėkmingai“ įvykdyta, visi savisaugininkai sunaikinti. J. Grigonis atsiminimuose 1951 m. rašė, jog „Bakaloriškių kaimo puolime dalyvavo net 500 partizanų, kurie naktį apsupo kaimą, padegė, po kelių valandų iš kaimo liko tik „degėsių krūva“.
Tačiau iš liudytojų vėlesnių atsiminimų galima susidaryti maždaug tokį Bakaloriškių deginimo vaizdą: kaimo žmones pažadino šaudymas iš ginklų; norėdami padegti kaimą, baudėjai šaudė padegamosiomis kulkomis į šiaudinius trobesių stogus, žmonės girdėjo ir granatų sprogimus. Įsiveržę į kaimą, trobesius padeginėjo ir užsidegusių stogų šiaudų kuokštais. Prasidėjus šaudymui, kaimo žmonės bėgo slėptis į netoliese esantį Bilaiškių raistą; jiems pavymui šaudyta, matyt, norint pagąsdinti. Baudėjai iš padegtų trobesių neleido gelbėti jokio turto. Jei kas ir bandydavo pagriebti ryšulį drabužių, pasisemti grūdų, baudėjai viską atimdavo ir sviesdavo į ugnį, neleido paleisti iš tvartų gyvulių, o ištrūkusius gyvulius šaudė. Raudonieji banditai išgrobstė deginamo kaimo žmonių turtą. Prisikrovę grobio į vežimus, patraukė į Rūdninkų girią. Sudeginto kaimo žmonės pokaryje atpažindavo savo drabužius, kuriuos vilkėjo stribų šeimų nariai.
Pasislėpę raiste ir pamiškėse, bakaloriškiečiai girdėjo iš kaimo sklindantį degančių galvijų baubimą, kiaulių žviegimą, matė, kaip dūmais ir pelenais virsta jų sodybos: trobos, kluonai, svirnai, kiti pastatai. Baudėjams pasitraukus, grįžę kaimo žmonės sodybų vietose rado krūvas degėsių, dar rusenančius sienojus, smilkstančius grūdus ir drabužius, tvyrantį troškų svylančios gyvulių mėsos tvaiką, į dangų besistiebiančius vienišus kaminus, šulinių svirtis. Tas klaikus ir tikroviškas sudegintų Bakaloriškių vaizdas daugeliui visam gyvenimui įstrigo atmintyje.
Sovietinių partizanų šaltinių duomenimis, buvo sudegintas visas kaimas – 38 „kiemai“ (sodybos). Austros Zapolskienės surinktais ir paskelbtais duomenimis, Bakaloriškių kaime iš viso buvo 45 sodybos, iš jų tik 4 nesudegintos. Yra dar ir kitokių duomenų: sudegintos 44, išliko nesudegusios 2 sodybos. Taigi, buvo sudegintas visas kaimas, išskyrus vos keletą sodybų, stovėjusių atokiau nuo kaimo, pamiškėje.
1944 m. gegužės 14 d. Vilniuje leistame laikraštyje „Naujoji Lietuva“ rašoma, jog „banditai sudegino 71 gyvenamąjį namą, o visų ūkio trobesių apie 300“. Visa apylinkė su broliška užuojauta ėmė remti ir šelpti nukentėjusiuosius. Buvo surinkta ir perduota daug maisto, indų, rūbų, o vaikams knygų.
Kodėl raudonieji banditai, negailestingai degindami kaimą, priešingai negu Kaniūkuose (1944 m. sausio 29 d. Eišiškių apskr., Jašiūnų vlsč. nužudyta 36 civiliai žmonės ir 14 sužeista, iš kurių 10 sunkiai, bei sudeginta 40 kaimo ūkių su gyvuliais ir kitu turtu), vengė masiškai žudyti žmones? Manytina, jog iš Maskvos buvo leista sudeginti kaimą, bet po skerdynių Kaniūkuose drausta masiškai žudyti žmones, nes tai kompromitavo sovietinį partizaninį „judėjimą“.
Ši žiauri tragedija buvo slepiama beveik 50 metų. Tikrąją tiesą pirmoji atskleidė ir paviešino tuometinė Trakų rajono laikraščio „Galvė“ redaktorė A. Zapolskienė. 1990 m. jos straipsniai apie Bakaloriškes pasirodė ne tik „Galvėje“ bet ir „Trakų žemėje“, „Lietuvos žiniose’“, žurnale „Kadras’“. Pasak A. Zapolskienės, viskas prasidėjo 1988-aisais, kai buvęs stribas Vaclovas Zarauskas, tuomet gyvenęs Varėnoje, įsigeidė pasipuikuoti prieš savo žemiečius. Jo pagyrūniškas rašinys „Jaunystės kovas prisiminus“ buvo spausdinamas net keturiose tuometinio Trakų rajono laikraščio „Spartuolis“ numeriuose. Tai tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu Bakaloriškių kaimo gyventojų kantrybės taurę. Į redakciją ėmė plaukti bakaloriškiečių protesto laiškai. Žmonės piktinosi, kad juos drįsta šmeižti tie, kurie patys prisidėjo prie jų kančių ir vargo.
Tąkart žurnalistė, reaguodama į žmonių laiškus, pati nuvyko į Bakaloriškes. Pasikalbėjusi su vietiniais gyventojais, ji užrašė ir skaitytojams pateikė pirmuosius šios tragedijos liudininkų prisiminimus. „Kodėl taip ilgai pavyko nuslėpti Bakaloriškių kaimo tragediją? – klausė straipsnio autorė. – Todėl, kad likę gyvi egzekucijos dalyviai, pokario metais sulindę į „šiltas“ vietas, užėmę aukštus postus, garsinosi tikrais didvyriais, atnešusiais mūsų tautai vien laimę ir laisvę. Bijodami susilaukti teisėto atpildo, baudėjai apdairiai pasirūpino, kad didesnė kaimiečių dalis pokariu būtų išvežta į Sibirą. Geriausieji vyrai jau buvo kritę nelygioje pasipriešinimo kovoje. Likę gyvieji jautė, kad, norint išlikti ir išvengti tremties, būtina prikąsti liežuvį.
2014 m. buvusiems Bakaloriškių kaimo gyventojams broliams Gintautui ir Vladui Kleinotams (jų mamos brolis – V. Voveris-Žaibas) kilo mintis įamžinti ir plačiau paviešinti tragišką savo gimtojo kaimo istoriją. Buvo sudaryta iniciatyvinė grupė. Nutarta sukviesti visus šio kaimo gyventojus, buvusius anų dienų tragedijos liudininkus, jų vaikus, vaikaičius ir artimuosius. Minint Bakaloriškių kaimo sudeginimo 70-metį, G. ir V. Kleinotų iniciatyva buvo pastatytas paminklinis akmuo bei pasodintas Atminimo ąžuolas. Į minėjimą tąkart atvyko daug garbių svečių.
Šis renginys paskatino ir kitus amžininkus prisiminti tuos skaudžius įvykius. Po trijų mėnesių „Trakų žemėje“ buvo pateikti buvusios bakaloriškietės Verutės Januškevičienės prisiminimai. O straipsnio autorė Ilona Januškevičiūtė kėlė retorinį klausimą: „Kodėl, žinodami, jog dauguma kaimo žmonių nebuvo prisidėję prie savisaugininkų veiklos, raudonieji partizanai nepasigailėjo nė vienos sodybos. Kodėl kerštas buvo nukreiptas ne į kelis kovoti su bolševizmu agitavusius kaimo vyrus, bet į visą kaimą?“ Atsakymo, matyt, reikėtų ieškoti karo metų realijose. „Bakaloriškių sunaikinimas turėjo įbauginti tiek vietinius, tiek ir aplinkinių kaimų gyventojus, parodyti išaugusią sovietinių aktyvistų jėgą, – teigė I. Januškevičiūtė. – Praėjus septyniasdešimčiai metų po Bakaloriškių kaimo tragedijos, norisi tik vieno: atskleisti teisybę, kurią daugeliui metų palaidojo realybės neatitinkantys sovietinių veikėjų liudijimai, melagingos mūšių detalės, falsifikuoti aukų skaičiai ir kt. Bakaloriškių tragedija iš kitų išsiskiria nepriekaištingu sovietinių partizanų organizuotumu, didelėmis pastangomis, gausia (iš Maskvos atsiųsta) ginkluote. „Baudžiamoje akcijoje“ dalyvavo aukščiausio rango raudonųjų partizanų veikėjai, pulta buvo žaibiškai, o susidorota – be gailesčio. Užmiršti šio kraupaus įvykio nevalia.“
2016 m. minint Bakaloriškių kaimo sudeginimo 72-ąsias metines, Dusmenų mstl. kultūros centre buvo parengta Trakų krašto fotomenininko V. Žemaičio nuotraukų paroda „Sudeginto kaimo aidai“. Nuotraukose įamžinta paminklinio akmens atidengimo iškilmės, vykusios 2014 m. balandžio 12 d. Jose – Bakaloriškių kaimo tragedijos liudininkų, jų vaikų bei anūkų veidai, dabartinio kaimo ir gamtos vaizdai. Ši paroda, kurią padėjo parengti Trakų krašto fotografų asociacija ir Trakų rajono savivaldybė, per dvejus metus apkeliavo visas rajono kultūros ir švietimo įstaigas – mokyklas, bibliotekas, viešindama Bakaloriškių kaimo istoriją, susipažindindama gyventojus, ypač vaikus ir jaunimą, su skaudžia jo praeitimi. Į Dusmenis atvykęs fotoparodos autorius V. Žemaitis prisiminė šių nuotraukų atsiradimo aplinkybes, papasakojo apie savo indėlį į Dusmenų parapiją, kuriai priklauso Bakaloriškių kaimas. Šio skaudaus įvykio įkvėptas, V. Žemaitis sukūrė eilėraštį, skirtą bakaloriškiečiams, kurį perskaitė susirinkusiems:
Prie sudeginto sodžiaus
Pilko akmens
Susirinkome vėlei draugėn,
Kaip kadais vakarais
Po darbų prie šiaudinių
Tų mūsų sodybų…
Tik po daugelio
Daugelio tų – nesimatymo metų
Ir dar daugelio daugelio
Mūs netekčių…
2017 m. balandžio 23 d. Bakaloriškių kaime buvo pašventintas originalus gelžbetonis kryžius, skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Jį suprojektavo ir pagamino buvęs bakaloriškietis Vladas Kleinotas. Dusmenų parapijos bažnyčioje ta proga buvo aukojamos šv. Mišios. Po pamaldų kun. J. Bakšys pašventino naujai pastatytą kryžių. Onuškio seniūnė Z. Aniulienė pasidžiaugė, kad Bakaloriškėse iškilo dar vienas simbolis, kuris primins šio kaimo tragišką likimą, primins tuos žmones, kurie siekė Lietuvos laisvės. Juk kryžius ne tik kančios, bet ir tikėjimo bei vilties simbolis. Po renginio rajono laikraštyje „Galvė“ Vilma Puišikienė rašė: „Visi žino garsųjį Pirčiupio deginimą, o apie tai, kas vyko visai šalia, mažai girdėję. Tai yra klaida. O klaidas reikia taisyti. Apie tai kalbėti, kad jauni žmonės žinotų savo krašto istoriją. Istorija mums ne tik primena, ji ir moko, skatina nepaminti vertybių ir išlikti vieningiems. Deja, patriotizmas ir buvo ta priežastis, dėl ko kaimas buvo sunaikintas. Tikiu, kad jaunoji karta jautriau priims istorijos pamokas, gerbs tautos atminimą, sieks būti Lietuvos patriotais.“
Bakaloriškių kaimo sunaikinimą (sudeginimą) 1944 m. balandžio 12 d., žmonių žudynes šios baudžiamosios operacijos metu galime vertinti kaip vieną didžiausių iš Maskvos vadovaujamų raudonųjų partizanų įvykdytų nusikaltimų Lietuvoje. Žmoniškumo atžvilgiu šį nusikaltimą paryškina vykdymo laikas – 1944-ųjų šv. Velykos, kurios Dzūkijoje buvo švęstos 3–4 dienas. Tai viena didžiausių ir seniausių bažnytinių švenčių, simbolizuojančių prisikėlimą, atsinaujinimą, krikščioniškąsias vertybes ir lūkesčius. Deja, Bakaloriškių ir kitų Onuškio valsčiaus kaimų žmonėms jos atnešė mirtį, pažeminimą, neviltį.
Pokario metu iš Bakaloriškių kaimo ištremta 15 šeimų, 5 gyventojai nužudyti be teismo, 11 žmonių buvo įkalinta.
Aktyvūs kaimų savisaugininkai, nacių okupacijos metais įsitraukę į ginkluotą konfrontaciją su sovietiniais partizanais, beveik neturėjo kitos išeities, tik slapstytis, išeiti į mišką, stoti į ginkluotą kovą. Žymiais rezistencijos dalyviais tapo bakaloriškiečiai Jonas Dambrauskas-Siaubas, Vaclovas Voveris-Žaibas, Vladas Voveris-Deksnys, Juozas Matukevičius-Vilkas, Stasys Valatkevičius-Niva ir kt. Onuškio valsčius 1944–1945 m. iš tikrųjų tapo vienu didžiausių „kontrrevoliucijos“ centrų Trakų apskrityje ir visoje Lietuvoje.
Gintaras Lučinskas