Prieš 80 metų, 1944 m. gegužės 7 d., Kaniavos kaime (pagal tuometį administracinį suskirstymą – Eišiškių apskr. Kaniavos valsč.), vyko Lietuvos Vietinės Rinktinės karių kautynės su jas išprovokavusiais lenkų Armijos Krajovos daliniais.
Gegužės 4 d. Kaniavos kaime (Varėnos r. Kaniavos sen.) Lietuvos kariuomenės Rezervo karių asociacijos Alytaus apskrities skyriaus nariai, Lietuvos šaulių sąjungos Varėnos kuopos šauliai ir Kaniavos bendruomenės nariai bei svečiai paminėjome šią svarbią Lietuvos kariuomenei garbingą sukaktį.
Prie paminklo žuvusiems kariams buvo padėtos pagarbos gėlės, uždegtos atminimo žvakutės, sugiedota Tautinė giesmė. Patriotines-tautines dainas atliko Kaniavos kultūros centro meno kolektyvo (vad. Algimantas Vitkus) dainininkės.
Šių eilučių autorius pasidalijo istorinėmis įžvalgomis.
Kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras Kaniava minima XIV a. pabaigos Lietuvos kelių aprašyme (vok. Lithauische Wegeberichte). XV–XVII a. Kaniava su karališkuoju dvaru ir girininkija buvo svarbus administracinis ir ūkinis centras, vadintas seniūnija, valsčiumi, miestu. XVIII a. – seniūnijos, nuo XX a. pradžios – valsčiaus centras. Nuo 1920 m. priklausė Lenkijai; 1939 m. rugsėjo mėn. Vilniaus kraštą užėmus SSRS Raudonajai armijai, Kaniava priskirta Baltarusijos SSR, 1940 m. rugpjūčio mėn. – Lietuvos SSR, per Vokietijos okupaciją 1941 m. viduryje – Baltarusijos generalinei sričiai, 1943 m. rugsėjo mėn. – Lietuvos generalinei sričiai.
Nuo 1920 m. Kaniava buvo vienas kovos prieš Lenkijos administracijos vykdomą lietuvybės, lietuviškų mokyklų varžymo politiką židinių. 1922 m. Kaniavos gyventojai boikotavo vadinamosios Vidurinės Lietuvos seimo, vėliau – kitus lenkų organizuotus rinkimus, dėl to patyrė represijų (kai kurie gyventojai kalinti), 1934 m. uždaryta „Ryto“ švietimo draugijos lietuvių mokykla. Per Vokietijos okupaciją 1943–1944 m. Kaniavą kelis kartus puolė lenkų Armijos Krajovos partizanai: sudegino valsčiaus įstaigų pastatus, terorizavo ir apiplėšinėjo gyventojus, du nužudė. 1944 m. kovo mėn. Kaniavos gyventojai ginklu pasipriešino kaimą puolantiems sovietiniams raudoniesiems partizanams (vieną nukovė).
1944 m. pavasarį Lietuvos Vietinės Rinktinės (LVR, plechavičiukai) karių padėtis Vilniaus krašte buvo labai sudėtinga: reikėjo kovoti dviem frontais – prieš sovietinius raudonuosius partizanus ir gausias lenkų Armijos Krajovos (len. Polska Armia Krajowa; liet. AK, „akovcai“) formuotes, kurių pagrindinis tikslas buvo Vilnijos krašto prijungimas prie Lenkijos. Vokiečiai, Rytų fronte patirdami didžiulius gyvosios jėgos nuostolius, jau neturėjo žmonių strateginių objektų ir transporto arterijų apsaugai. Šiems tikslams pasitelkę LVR, ją menkai apginklavo, o norėdami šiame neramiame krašte įvykius pakreipti sau norima linkme, stengėsi pasinaudoti lietuvių ir lenkų nesantaika, juos dar labiau sukiršinti. Lenkų „akovcai“, flirtuodami su vokiečiais, jokios aktyvios ginkluotos kovos prieš juos nevykdė, o iš jų gautais ginklais užpuldinėjo lietuvius. Tarp LVR karių ir lenkų „akovcų“ vyko dažni ginkluoti susidūrimai.
1944 m. gegužės 7 d., sekmadienį, apie 7 valandą ryto, lenkų AK 6-os partizanų brigados apie 400 karių dalinys užpuolė Kaniavos kaime įsitvirtinusią LVR 309-ojo bataliono 2-ąją kuopą (apie 200 karių). Lenkai buvo geriau ginkluoti, jų būrius sudarė daugiausia kadriniai buvusios Lenkijos kariuomenės kareiviai, vadovavo karininkai. Pranokdami lietuvius skaičiumi ir ginklais, jie tikriausiai tikėjosi lengvos pergalės. Pasislėpę už trobesių, „akovcai“ lietuvių karius apšaudė iš kulkosvaidžių ir automatinių ginklų, apmėtė granatomis. Pirmosios atakos metu 6 kariai nukauti, 10 sužeistų, sprogstamosios kulkos į kojas sunkiai sužeistas būrio vadas jaunesnysis leitenantas Vytautas Sakalauskas, puskarininkiui Kaziui Giedraičiui sužeista ranka. Jie buvo skubiai sutvarstyti ir gurguole su arkliais pasiųsti į II Varėną prašyti pagalbos. Tačiau nesutriko 2-oje kuopoje tarnavę iš Vokietijos kariuomenės Lietuvių savisaugos batalionų (LSD) atvykę trys lietuviai puskarininkiai: jie taiklia automatų ugnimi ir granatomis atmušė prie spygliuotų užtvarų prislinkusius „akovcus“. Blogiausia, kad 2-os kuopos kariai turėjo taupyti šovinius iki atvyks iš II Varėnos pastiprinimas. Prislinkę prie apkasų apie 50 metrų, „akovcai“ pakilo į antrąją ataką. Šį kartą jie buvo atmušti granatomis. Frontaline ataka nepavykus įveikti lietuvių, lenkai bandė padegamosiomis kulkomis uždegti mokyklos pastatą, po nakties lietaus mirkęs medinis stogas neužsidegė. Lietuviams kariams šoviniai visai baigėsi, todėl šaudymą iš kulkosvaidžių teko nutraukti, atsišaudyti tik karabinais. Buvo nemažai sužeistųjų, nes lenkai šaudė sprogstamosiomis kulkomis. Kautynės tęsėsi apie 5–6 val.
Kai 2-os kuopos pasiuntiniai atvyko į LVR 309-ojo bataliono štabą, buvo paskelbtas kovos aliarmas, 1-oji kuopa, vadovaujama kapitono Juozo Čeponio, keturiais sunkvežimiais ir keliais vežimais išskubėjo ginklo broliams į pagalbą. Neprivažiavę iki kaimo apie 5 kilometrus, 1-os kuopos kariai likusį atstumą įveikė bėgte ir, priartėję prie kaimo, išsiskleidė kautynių rikiuote, pradėjo supti lenkų partizanus. Vengdami apsupties, „akovcai“ pasitraukė į mišką. Nuo lenkų partizanų granatų skeveldrų žuvo kaniaviškis Jonas Skamarakas ir jo mažametis sūnus.
Savo įniršį dėl pralaimėto mūšio ir patirtų aukų lenkų „akovcai“ išliejo ant taikių vietos žmonių. Šūviu į galvą iš už nugaros buvo nužudytas kaniaviškis, penkių vaikų tėvas Jonas Stasionis. Druckūnų kaime „akovcai“ nužudė Vaclovą Junevičių ir Miką Petrušį, Kaniūkų kaime – mokytoją Smėlevičių. Žuvusius „akovcus“ saviškiai palaidojo prie kelio tarp Šilinų ir Mantotų kaimų esančioje kalvoje. Vieno žuvusio lenkų partizano palaikai liko mūšio lauke, todėl vėliau Kaniavos gyventojai palaidojo kaimo kapinėse. Iš 1944 m. gegužės 30 d. lenkų AK Vilniaus apygardos 6-osios brigados vado kapitono Francisek Koprovski-Konar raporto Nr. 8 apie 1944 m. gegužės 7 d. mūšį su lietuviais ties Kaniava, sužinome apie lenkų nuostolius: 7 nukauti ir 12 sužeistų.
Pagal Eišiškių apskrities žandarmerijos posto pranešimą majorui K. Kionigui, lenkų partizanai plėšikavo Žydeikių kaime, apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Kaniavos. Prieš juos iš II Varėnos buvo pasiųstos LVR 309-ojo bataliono dvi karių grupės. Tarp akovcų ir plechavičiukų įvyko smarkus susišaudymas. Mūšio metu žuvo 12 lietuvių ir dar 17 buvo sužeista. Lenkų žuvo 13 asmenų. Kautynės baigėsi apie 15 valandą. Akovcų, pagal vokiečių pranešimą, buvo apie 200 žmonių.
Lietuvos karo istorijos tyrinėtojų pateiktais duomenimis, LVR 309-ojo bataliono 2-oje kuopoje žuvo 10 savanorių (V. Kupcikevičius, Vladas Tolkus, Adomas Žagarskas, Bočys, Zienius, Jančys, Giedraitis, Končys ir Macijauskas (viena žuvusiojo pavardė nežinoma), dar du mirė nuo sunkių sužeidimų pakeliui į Varėną (Bronius Knataitis ir Juozas Mažeika), o 18 buvo sužeisti. Jie tą pačią dieną traukiniu iš Varėnos buvo išvežti į karo ligoninę Vilniuje.
Kaniavos mūšyje dar buvo sužeisti šie LVR 309-ojo bataliono kariai: Bronius Laurinaitis į dešinę ranką, Jonui Janickui peršautas dešinys petys, Vitui Vietrakiui peršauta dešinė krūtinės pusė ir delnas, Leonas Pšemeneckas kontūzytas sprogus minosvaidžio minai. Taip pat buvo sužeisti – 1-os kuopos eilinis Jonas Norkaitis, 3-čios kuopos eilinis Juozas Maziliauskas ir 4-os kuopos eilinis Stasys Novikas. Neatsiradus vietos Vilniaus ligoninėje, pastarieji trys kariai buvo išsiųsti gydytis į Kauno ligoninę.
Žuvusius 2-os kuopos karius nuprausę, aprengė naujomis uniformomis su trispalviais trikampiais ant rankovių, ir tą patį vakarų baltų lentų karstuose pašarvojo medinio namo salėje, šalia bažnyčios, priešais geležinkelio stotį. Laidotuvėse dalyvavo daug varėniškių, pradinės mokyklos mokiniai su mokytojais, Juozo Mažeikos sesuo. Net vokiečių kariai atnešė vainiką. 12 savanorių plechavičiukų iškilmingai palaidoti Varėnos kapinėse. Bet vėliau atvažiavę giminės palaikus išsikasę išsivežiojo ir palaidojo juos prie giminių. Kai kurie palaidoti Kaune, Aukštosios Panemunės ir Raudondvario kapinėse. Yra žinoma, jog Kaniavos kautynėse žuvo aštuoni (iš 12) jurbarkiškiai bei trys buvo sužeisti.
Karo istorikai yra pastebėję, kad Kaniavos kautynės – unikalios, nes čia – bene vienintelė vieta Lietuvoje, kur jauni, neapmokinti ir mažai ginkluoti Lietuvos vyrai sugebėjo atsilaikyti ir atremti kelis kartus gausesnes lenkų AK partizanų pajėgas. Kautynėse dalyvavę plechavičiukai savanoriai didžiavosi, kad jų nepralaimėjo, nors trūko šaudmenų, buvo blogas ryšys ir transporto ir sanitarų trūkumas.
1994 m. gegužės mėn. Varėnos kuopos šauliai Kaniavos kaime žuvusiems Lietuvos kariams pastatė medinį kryžių, kurį pagamino šaulys Algis Jonytis. Visi darbai buvo vykdomi šaulių lėšomis. Kryžius buvo iškilmingai pašventintas gegužės 7 d. Šis kryžius tarnavo iki 2023-čiųjų,iki kol Kaniavos kaimo bendruomenė jo vietoje pastatė naują kryžių.
1999 m. gegužės 8 d. 1944-ųjų pavasario kovų vietoje Kaniavos kaime pastatytas betoninis-akmeninis paminklas (iniciatorius – Kazimieras Giedraitis), kurį pašventino Raseinių parapijos klebonas, buvęs LVR karo mokyklos Marijampolėje kariūnas Vytautas Griganavičius. Paminkle iškaltos žuvusiųjų pavardės. Gyventojai paminklą apsodino gyvatvore ir medeliais.
Pagerbę prieš 80-metį žuvusius LVR karius, geraširdžių dzūkų pavaišinti gaiviaisiais gėrimais ir saldumynais, vėliau Dzūkijos sostinės gyventojai vykome apžiūrėti Bonos pilimi vadinamo Dubičių piliakalnio. Vieta, kurioje, anot senųjų metraščių, buvo Vytauto Didžiojo medžioklės dvaras, yra šalia tilto per Ūlą, kur prasideda baidarių maršrutas šia upe.
Dubičių miestelyje, prie paminklo pagerbėme 1863 m. žuvusių sukilėlių atminimą, kur jie prieš 161-rius metus buvo palaidoti. Būtent gegužės 4 d. (1863 m.) mūšyje prie Pelesos ežero (4 km nuo Dubičių k.) prieš carinės Rusijos kariuomenės dalinį žuvo 12 sukilėlių ir vienas pirmųjų sukilimo vadovų Lietuvoje pulkininkas Liudvikas Narbutas. Paminklas oficialiai atidengtas 1933 m. gegužės 5 d., minint 70-ąsias mūšio metines. Pačių kautynių ir sukilėlių žūties vietą žymi 1988 m. pastatytas geležinis kryžius bei mediniai koplytstulpiai.
Alytiškiai, grįždami iš renginio Kaniavoje, pakeliui iš Varėnos sustojome prie paminklo (1,5 km į vakarus nuo Glūko k., Varėnos sen.) pagerbti 1920 metais žuvusius karius. Čia buvo palaidoti Lietuvos kariuomenės kariai (manoma, kad 5), žuvę 1920 m. spalio 3–4 d. šiose vietose vykusiose kovose su Lenkijos kariuomene. XX a. 3-čiame dešimtmetyje Varėnos šaulių būrio vado, mokytojo Andriaus Ryliškio rūpesčiu kapai sutvarkyti, pastatyti betoniniai kryželiai su įrašais (karių pavardės, laipsniai) ir paminklas – netaisyklingos formos plokščias akmuo su akmeniniu kryžiumi viršuje. Priekinėje (šlifuotoje) plokštumoje iškaltas įrašas: „ČIA / 1920-X-3 ir 4 d. / 1, 2, 3 ir 6 p. PULKAI / KOVĖS SU LENKAIS / ATMINK, KELEIVI, / KAD MES ČIA ŽUVOM / DĖL TĖVYNĖS“. Kapinių sklypas buvo apjuostas betonine atramine sienele. Priekinėje pusėje įrengti laipteliai su atitvarinėmis sienelėmis. Pastarųjų viršutinės plokštumos su reljefu (skydas su Vyčio kryžiumi). Palyginti neblogai išsilaikęs šis prieškario metais statytas paminklas mums priminė apie Lietuvos Nepriklausomybės kovas kitu istoriniu laikotarpiu.
Taip pat „kariniu“ bei turizmo pažiūriu įvertinome Glūko tilto likučius. Šis tiltas buvo pastatytas 1899 m. Buvęs geležinkelio tiltas per Varėnės upę, stovėjęs Glūko kaime, 4 km į šiaurę nuo Senosios Varėnos, į pietvakarius nuo Glūko ežero. Glūko tilto liekanos yra regioninės reikšmės architektūros ir inžinerinis paminklas, 2018 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Pro tiltą praeina dviračių maršrutas „Olita–Orany“ (Alytus–Varėna).
Gintaras Lučinskas