Jau šešeri metai senjorės Danutės Kurkulionienės-Raistinės užuovėja, nors ir be tėvelių, vėl tapo gimtieji namai Duškonių kaime, Daugų seniūnijoje. Moteris ilgą laiką gyveno Vilniuje, bet ją palietusi avarija paskatino pakeisti gyvenamąją vietą ir atsiduoti kūrybai.
Polinkis į kūrybą nuo vaikystės
Danutė gimė valstiečių Juozo ir Marijos Sakalauskų šeimoje. Ji prisimena, kad tą Duškonių kaimo kampelį, kuriame tuo metu buvo 8 sodybos, vadino Duškonių užuraisčiu. „Augau vienkiemyje, gražioje gamtoje, raistų ir miškų apsuptyje“, – pasakoja moteris. D. Kurkulionienė-Raistinė mokėsi Vežionių, Vaikantonių kaimo mokyklose. Po aštuonių klasių įstojo į Vilniaus prekybos mokyklą. Įgijo ne tik specialybę, bet ir vidurinį išsilavinimą. Tačiau moters širdis linko prie meno, tad ji baigė Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Pašnekovė sako, kad polinkį į meną ir kultūrą pajuto mokyklos suole. „Buvau aktyvi menininkė. Jau mokykloje mėgau piešti, tapyti, kurti. Rengiau straipsnius mokyklos sienlaikraščiui“, – pasakoja D. Kurkulionienė-Raistinė. Polinkis į kūrybą kilo iš vienatvės. Danutė augo be kiemo draugų ir draugių, tačiau ją supo nuostabi gamta, kuri moterį įkvėpė kurti ir atskleisti meninius gebėjimus. „Šešerių metų jau skaičiau. Grįžusi namo iš mokyklos, kalbėdavau su medžiais, garsiai svajodavau, nes manęs niekas negirdėjo. Man buvo gera“, – atvirauja pašnekovė. Anksčiau Danutė piešė portretus, dabar jos darbuose nugula gamtos vaizdai, peizažai, nutapyti aliejiniais dažais. Pašnekovė surengusi 5 personalines parodas: Ukmergės rajone, Vilniaus galerijoje „Verdenė“, Daugų bibliotekoje, Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekoje ir jos filialuose.
Dirbo milicijoje
Danutė iš tapybos nepragyveno, tad dirbo darbus, kurie su menu nebuvo susiję. 7 metus dirbo tuometinėje milicijoje, ėjo sekretorės-referentės pareigas Vilniuje. Taip pat buvo baigusi siuvėjos, virėjos, įvairius techninius kursus. Moteris pripažįsta, kad daug teko mokytis, bet ne tai, ko jai reikėjo. O jai reikėjo harmonijos, ryšio su gamta. „Tapyba ir rašymas vienas kitą papildo“, – mano pašnekovė, netrukus pristatysianti dzūkų tarme parašytą eilėraščių ir apsakymų knygą „Iš dzūkiškų budinkų ir ne cik…“ „Tuščių pirkių alsavimas su priekaištu žvelgia tiesiai į mano sielą, klausdamas, ar dar prisimenu. Žinoma, kad prisimenu. Todėl ir personažus rinkausi tikrus. Mano knygoje aprašyti tikrų žmonių gyvenimai, įvilkti į literatūrinį rūbą. Žinoma, jų vardai pakeisti“, – prasitaria Danutė. Antrąją savo knygą „Iš dzūkiškų budinkų ir ne cik…“ ji pristatys birželio 6 dieną Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekoje. Tai ne pirmoji autorės knyga, pirmąją – poezijos knygą – ji išleido 2012 m. Vilniuje. D. Kurkulionienės-Raistinės kūryba spausdinta 8 almanachuose. Danutė aktyviai dalyvauja visuomeninių organizacijų veikloje, yra Lietuvos kūrybinės asociacijos „Menų sodas“ narė. Ji –respublikinių konkursų „Žydinti vyšnios šakelė“, tarmiškos kūrybos laureatė.
Menas palietė tris kartas
Kaip moteris gyvena dabar? „Į kasdienybę ir rutiną įtraukiu malonumų valandas, t. y. arba tapau, arba rašau. Man tai duoda jėgų, harmonijos ir gerą savijautą, – sako pašnekovė ir užsimena apie svajonę: – O kaip be svajonės! Esu pradėjusi rašyti romaną, tad norisi jį baigti ir išleisti.“ Nors Danutės dukra teisininkė, bet jos gyslose teka meno genas, kaip ir anūkės, kuri mokosi groti fortepijonu. „Mes visos tokios, linkusios prie meno“, – apibendrina pašnekovė.