„Dzūkijos kraštas yra rimtoje demografinėje bėdoje, o su baigiančia pasitraukti vyriausiąja karta prarandamas ir didžiulis kultūros klodas, būdingas tik šiai Lietuvos daliai – dėl to labai jaudinuosi – kas bus toliau? Taip kilo didelis noras sukurti erdvę, kurioje unikali šio krašto kultūra būtų patraukli ir jaunesniajai dzūkų kartai, ir tiems, kurie čia turi savo šaknis, bet nebegyvena regione – kad jie turėtų vietą, kur suvažiuoti ir sugrįžti bei iš naujo kurti santykį su šiuo regionu, su savo šaknimis“, – sakė etnomuzikologė, kultūros istorikė ir antropologė, festivalio „Čiulba ulba“ sumanytoja Eglė Kašėtienė.
Nors ši jauna moteris yra gimusi ir augusi Vilniuje, tačiau labai giliai myli Dzūkiją ir visa savo esybe stengiasi prisidėti prie dzūkiškos tapatybės išsaugojimo. Ji iš sostinės persikėlė gyventi į nykstantį Dzūkijos kaimą, kad būtų arčiau tikrų dzūkų, bendraudama su dzūkais senoliais išmoko kalbėti, o vėliau net rašyti dzūkiškai, o svarbiausia – rengia dzūkiškai tapatybei stiprinti skirtus festivalius „Čiulba ulba“, kurie sutraukia minias žmonių iš visos Lietuvos.
Šiemet rengiamas penktasis „Čiulba ulba“ festivalis, kuris bus skirtas išskirtinei dzūkei – neeilinio talento liaudies dainų pateikėjai Marei Kuodžiūtei-Navickienei.
Deja, šis festivalis bus paskutinis, nes jo rengėjams festivalio organizavimas tapo sunkiai pakeliama našta.
Apie meilę Dzūkijai, analogų Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse neturintį festivalį, norą stiprinti dzūkišką tapatybę ir su tuo susijusius iššūkius kalbamės su festivalio „Čiulba ulba“ sumanytoja, visą save Dzūkijai ir šio krašto kultūrai atiduodančia Egle Kašėtiene.
– Egle, iš kur atsirado Jūsų polinkis tradicinei mūsų krašto kultūrai?
– Panašu, kad reiktų pradėti nuo mano gimimo dienos. Tą naktį, kai aš gimiau, daug verkiau, buvo sunkus gimdymas, mama ieškojo būdų, kaip mane nuraminti. Ir ji pradėjo man dainuoti dzūkų liaudies dainas, kurių buvo pramokusi, lankydama pasidainavimus Vilniaus universitete. Ji labai mėgo tą Zervynų, Marcinkonių kraštą, nors pati jokių šaknų čia neturėjo. Ji man, vos gimusiai, dainavo dzūkiškas dainas ir pasakojo, kad, kai ji dainuodavo, aš būdavau rami, o kai nustodavo dainuoti, vėl pradėdavau verkti. Gal tokiu būdu ji įdėjo man tą dzūkišką kodą. Kai pradėjau kalbėti, ėmiau kartu su ja dainuoti, paskui mane leido į ansamblius, turėjau polinkį į etnografinius dalykus. Kai man buvo treji metukai, giminaičių buto balkone ėmiau žaisti narpliodama skalbinių virvutes, sakydama, kad audžiu juostas, nors niekad nebuvau mačiusi, kaip tai daroma. Kas žino, gal tas polinkis į anų laikų kultūrą buvo man įgimtas?
Manęs niekada nepaliko etnografiniai dalykai, tik su tuo susijusios veiklos metam bėgant kito. Paaugusi vykau į ekspedicijas, pradėjau rinkti senų žmonių pasakojimus, dainas, vėliau studijavau kultūros istoriją, antropologiją Vilniaus universitete, įstojau į etnomuzikologijos magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, apsigyniau magistro darbą apie dzūkų dainavimo tradiciją.
– Nors esate vilnietė, tačiau Jūs rašote dzūkiškus tekstus. Iš kur tai išmokote, kodėl išmokote dzūkiškai? Ar buvo sunku?
– Ne šiaip pramogai mokiausi. Festivalis „Čiulba ulba“ buvo ta priežastis, dėl ko teko pradėti rašyti tuos dzūkiškus tekstus. Negalėjau rasti jauno žmogaus, kuris ir norėtų prisijungti prie festivalio komandos, ir dar galėtų laisvai kalbėti bei drąsiai rašytų dzūkiškai. Reikia pripažinti, kad tas tarmės vartojimas yra labai nusilpęs, gerai tarmiškai kalba vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimas arba visai išsižadėjęs tos tarmės, arba geba taip bendrauti tik atvažiavęs į kaimą su seneliais ar vyresniais tėvais. Man reikėjo tokio žmogaus, kuris gebėtų naudotis socialiniais tinklais ir rašytų dzūkiškai, tačiau nepavyko tokio surasti. Taigi pati (iš pradžių labai nedrąsiai) ėmiausi šito darbo. Prieš tai juk vykdžiau lauko tyrimus Dzūkijoje, klausydavau ilgus garso įrašus, kuriuose skambėdavo senųjų kaimų gyventojų kalba. Tų pasakojimų transkribavimas davė supratimą, kaip jie šneka. Man buvo svarbu, ne tik ką jie sako, bet ir kaip jie kalba. Klausydavau įrašus, stabdydavau ir atidžiai klausydavau, kaip jie taria. Pradžioje man nebuvo drąsu rašyti tuos tekstus. Pirmus kelerius metus dėl svarbiausių tekstų konsultuodavausi su Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro mokslininkėmis, su tarmių tyrinėtojomis, kurios pačios yra dzūkės, duodavau joms savo rašytus tekstus peržiūrėti. Dabar jos nebeima mano tekstų taisyti, nes sako, kad jau tikrai gerai rašau. O pati savo dzūkų šnektos mokėjimą vertinu taip: kur kas lengviau rašyti, nei kalbėti. Kalboje vis dar atidesnis tarmiškai tebekalbantis dzūkas girdės, jog mano balsių tarimas kiek kitoks – tai sunkiausia perimti. Juk ir bet kokią užsienio kalbą išmokusio žmogaus tarime girdime didesnį ar mažesnį akcentą, nors rašyti jis gali išmokti ir visai be klaidų.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate rengdama tekstus dzūkiškai?
– Tai jautrus klausimas. Žinau, kad saujelei žmonių yra keista, galbūt net pikta, kaip aš, būdama net ne dzūkė, rašau tuos dzūkiškus tekstus. Ir tikrai to nedaryčiau, jei patys dzūkai drąsiai reikštųsi savo gimtąja – dzūkų – šnekta. Vis tik internete, viešojoje erdvėje tos tarmės rašytiniais pavidalais beveik nematome ir negirdime, dzūkų šnektos viešajame gyvenime beveik nėra. Tai man buvo rimtas iššūkis, kaip šiuolaikinę kalbą, aktualijas, kurios svarbios festivaliui, suvesti su tarmine kalba. Teko nemažai pasukti galvą, nes vis tik senolių tarminė kalba daugiausiai sukasi apie buitį, gyvenimiškas problemas arba skamba pasakojimuose apie praeitį. Šiuolaikinėmis temomis, terminais, kurie labai svarbūs mūsų komunikacijai, ta senoji dzūkų karta beveik nekalba. Ir kultūriniame pasaulyje, pavyzdžiui, regiono kultūros centrų veiklose vis dar matome labai aiškią atskirtį – kokio pobūdžio temoms tarmė „tinka“, o kur rašoma arba kalbama bendrine kalba. Festivalis turi tikslą šią atskirtį naikinti ir apie viską gebėti rašyti bei kalbėti tarmiškai, taip plačiajai visuomenei parodant, kad tarmė nelygu tik kaimo buitis ar „senovės vaizdeliai“. Teko labai atidžiai įvertinti vietos žmonių kalbos tendencijas (pavadinkime, taisykles – nors ir netikslu taip sakyti, nes tarmė yra savaiminė žmonių kalba, ne pagal taisykles išmokstama) ir tada jas pritaikyti žodžiams ar pasakymams, būdingiems šiuolaikinei lietuvių kalbai, be kurių savo tekstuose negalime išsiversti. Na, pavyzdžiui, pristatome alternatyvios elektroninės muzikos grupę. Po ne vienerių metų apmąstymų ir stebėjimų, kaip stipriau tarminę kalbą vartojančios regioninės grupės (pvz., žemaičiai) „įtarmina“ tokius naujoviškus žodžius, dabar drąsiai rašau – alternacyvios alektroninės muzikos grupė. Ir žinau, kad ne visi pritars tokiai mano prieigai, tačiau aiškiai suprantu – jei iš bendrinės kalbos ateinančių žodžių, kurie neturi nuo seno tarmėje įsigalėjusių atitikmenų, nes paprasčiausiai tokie reiškiniai ar daiktai prieš 50 ar 100 metų neegzistavo, mes dabar neįtarminsim, tai su kiekvienais metais mums liks vis mažiau žodžių, kuriuos galime dzūkuoti. Tokiu atveju tarmė tikrai liks tik kaip muziejinis reliktas arba parodomąją funkciją atliekantis elementas vaidinimuose apie praeitį ir panašiai.
– Kokie buvo Jūsų tikslai kuriant festivalio „Čiulba ulba“ koncepciją?
– Jaunesni šio krašto žmonės privengia savo gimtosios kalbos – dzūkų šnektos, todėl pajutau nerimą dėl šio krašto identiteto ateities. Kalba, žinoma, tik vienas iš tapatybės elementų, tačiau vienas svarbesnių žmogaus identiteto pojūtyje ir taip pat jo tapatybės raiškoje. Kai anapus iškeliaus vyresnioji karta, ar šis kraštas tebeskambės dzūkiškai, ar žmonės taip pat prižiūrės savo gėlių darželius, ar mokės kašałį nusipinti, ar kaimuose apskritai liks nuolatinių gyventojų? Varėnos kraštas išskirtinis tuo, kad ilgiausiai visoje Lietuvoje išlaikė daugybę tradicinių praktikų, šiandien yra didelėje demografinėje bėdoje, dėl to pradėjau jaudintis, o kas bus toliau? Iš to kilo didelis noras sukurti kažkokią erdvę, kuri būtų patraukli ir šio krašto jaunesniajai kartai, ir tiems, kas čia turi savo šaknis, bet jau kurį laiką gyvena kituose miestuose – kad jie turėtų vietą, kur suvažiuoti ir sugrįžti bei iš naujo kurti santykį su šiuo regionu ir jo kultūra. Lietuvoje, o ypač jaunam žmogui, deja, nėra oru būti iš provincijos. Kai kurie žmonės, atvykę į miestą, neretai patiria patyčias, iš jų juokiamasi, jei jie tebekalba tarmiškai. Mano vyras Rokas iš Varėnos išvyko į Vilnių, būdamas paauglys. Iš jo mokykloje taip pat buvo tyčiojamasi, kad jis šneka kitaip nei vilniečiai, todėl nenuostabu, kad daugeliui jaunų žmonių kyla noras slėpti tuos autentiškus dalykus, norisi pritapti, būti kaip visi. Savo viešoje tapatybėje jaunimas nori regioninę tapatybę nuslėpti, nors širdyje dažnai ir myli savo gimtinę.
Taigi festivalis gimė iš noro, kad tas santykis su gimtu kraštu pasikeistų, kad būdami bet kokiame socialiniame rate galėtų išdidžiai sakyti: aš gimiau tokiam ir tokiam kaime, arba – esu dzūkas. Kad žmogus iš naujo įvertintų bent dalį iš tos gausios ir be galo įdomios dzūkiškos kultūros, kuri jam atlieptų, kad jis pats taptų tos kultūros dalimi.
– Šiemet festivalis vyks penktą kartą. Kaip renkatės vietą festivaliams ir temas?
– Po mėnesio (liepos 11–14 d.) vyks penktasis festivalis ir, mūsų sunkiu sprendimu, jis bus paskutinis. Mes festivalį kasmet rengiame vis kitoje vietoje, tai susiję su asmenybėmis, kurioms skiriamas festivalis. Siejame festivalius su iškilių asmenybių sukaktimis. Jaunimas realiai beveik neturi tokių vietinių autoritetų, kurie juos įkvėptų. Prieš penkerius metus man kilo mintis, kad galėčiau jiems atverti tuos žmones, kurie buvo ypatingi, kad dabartiniai dzūkai, geriau juos pažinę, galėtų pajausti ir tą pasididžiavimą, kad jie irgi iš čia pat kilę, vaikšto tų žmonių takeliais, galbūt gyvena toje pačioje gatvėje ir maudosi tame pačiame upelyje.
Pirmąjį festivalį surengėme žymaus folkloro pateikėjo Petro Zalansko gimtajame Mardasavo kaime – taip susikūrėme galimybes sukurti tikrai įdomią, įvietintą programą. Proga susirinkti konkrečioje vietovėje padeda kurti ryšį su ten praeityje gyvenusia asmenybe ir su tos vietos kultūra, gamta.
Antras festivalis buvo skirtas Juozui Averkai, kuris buvo kur kas labiau primirštas. Taigi visi keliavome į Marcinkonis, kur jis gimė ir nemažą gyvenimo dalį gyveno. Smagu, kad festivalis ir šio kaimo žmonėms priminė apie šio krašto šviesuolį – žinome, kad vėliau jau pačių vietos žmonių iniciatyva buvo net atidarytas skverelis, pavadintas jo vardu.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus metinių proga keliavome į Subartonis, ten buvo vėl kitoks festivalis. Kai keiti festivalio vietą, programa neturi šansų tapti nuobodi, ir tai festivalio bendruomenei, kuri kasmet auga, yra priežastis nepraleisti festivalių. Čia atvykę žmonės geriau pažįsta to krašto gamtą, sutinka daugiau to krašto muzikantų, dainininkų, amatininkų, nes mes stengiamės į festivalio programą įtraukti kuo daugiau konkrečiose apylinkėse kuriančių žmonių, atsižvelgiame į to krašto lokalias tradicijas, objektus, kuriuos verta pamatyti žygių metu ir pan.
Pernai vyko jau ketvirtasis festivalis, ir jis buvo skirtas Sigitai Gedai, taigi vyko Veisiejų krašte.
Penktasis festivalis bus skirtas beveik užmirštai, tačiau, leisiu sau pasakyti, aukščiausios prabos dzūkų dainininkei Marei Kuodžiūtei-Navickienei, jis vyks Senosios Varėnos apylinkėse, šalia buvusio Mitraukos kaimo, kuriame ji nugyveno savo gyvenimą.
– Kas Jums padeda rengti šiuos festivalius?
– Tai labai didelis darbas, ypač dėl to, kad kasmet keliaujame vis į kitą vietą, kasmet viską reikia pradėti lyg nuo nulio. Reikia kiekvienoje vietoje ieškoti partnerių, megzti pažintis. Pirmus du festivalius organizavau dirbdama Varėnos kultūros centre. Po antro festivalio supratau, kad jį reikia kurti su labai motyvuotų ir atsidavusių šiai idėjai savanorių komanda, nes pajutau, kad Varėnos kultūros centrui tas festivalis yra perteklinis, viršijantis jų pajėgumus. Tam, kad galėtume teikti projektus Lietuvos kultūros tarybai daliniam finansavimui laimėti, įkūriau VšĮ „Samanukės“.
Nuo tada prasidėjo kitas etapas. Ieškojau žmonių, kurie prisidėtų prie festivalio kūrimo ir padėtų susidoroti su organizaciniais iššūkiais ištisus metus. Nors komanda ir nėra visiškai pastovi, dabar jau trečią visiškai savanoriškais ištekliais rengiamą festivalį kuria dvidešimties dzūkų kultūrai neabejingų žmonių komanda.
Tai yra ir smagu, bet ir labai sudėtinga, nes nė vienas iš mūsų nėra įdarbintas, neturi nė dalelės etato, visi jie turi savo darbus arba studijuoja, užsiėmę kitomis veiklomis, todėl tenka dirbti su labai daug savanorių, nes visi imasi tik po labai nedidelę atsakomybių dalį.
Labai daug laiko tenka skirti komunikacijai, nėra bendro darbo laiko. Suskaičiavau, kad mums užtektų septynių įdarbintų pilnu etatu žmonių, kad be streso surengtume festivalį. O vieno festivalio kūrimas (nuo lokacijos žvalgymų iki finansinių ataskaitų po visko) užima daugiau nei metus.
– Ar tai, ką minėjote, yra priežastis, dėl ko uždarote festivalį?
– Festivalio organizavimo apimtys yra milžiniškos, jos su kiekvienais metais vis auga. Apie priežastis baigti šią keliaujančio festivalio tradiciją esame parašę gana ilgą tekstą festivalio „Facebook“ puslapyje. Be kasmetinės kūrybinės ir tyrimo darbo dalies tenka spręsti daug techninių, ūkinių problemų, pavyzdžiui, atlikti daug derinimų su sklypų savininkais dėl leidimų, vandens, elektros naudojimo ar atvedimo. Šiemet lyginame hektarus pievų, kad būtų kur įrengti festivalio dalyviams stovėjimo aikštelę, kempingą. Darbo daug ir atsakingo, o nėra lėšų tokius darbus dirbančių žmonių atlygiams. Toks darbas tiesiog nebegali būti daromas savanoriškai. Nuo tokio intensyvaus darbo nešantiems didžiausią krūvį ir atsakomybę jau atsiranda ir sveikatos problemų. Mano gyvenimas ir aš pati intensyviausiais organizaciniais etapais tampu gaisrine – turiu būti visada pasiekiama, greitai reaguoti į visas naujai kylančias problemas, bandyti prisiskambinti, rasti, kas perims atsakomybę ar konkrečią užduotį, kurios kažkas iš savanorių nebespėja atlikti, o pati neturiu galimybių. Prie viso to aš turiu vaikelį, kuriam tik metai ir mėnuo. Gyvename pasienio ruože, per festivalio apimtis jau treti metai šiltuoju sezonu negalime atsidėti jau labai būtiniems pirkios restauravimo darbams. Taigi gyvenu kaime, turiu daržus, auginu pradedantį vaikščioti vaiką ir dar organizuoju festivalį be jokio atlygio. Ar ne per daug? 🙂
– Papasakokite apie penktąjį festivalį, kurio programą ką tik paskelbėte.
– Šis festivalis turėjo būti skirtas 140-osioms Marės Kuodžiūtės-Navickienės iš Mitraukos kaimo gimimo metinėms. Ši moteris, etnomuzikologų vadinama dzūkų dainų karaliene, buvo atrasta 1956 metais, vienos ekspedicijos, kuriai vadovavo G. Četkauskaitė, metu. Ekspedicijos dalyviai išgirdo jos dainavimą ir buvo pritrenkti. Buvo nutarta vežti ją į Vilnių profesionaliems garso įrašams. Iš viso buvo įrašyta apie 80 jos dainų, o nemažą dalį dainų ji atliko su dukra Petre Laniauskiene.
Po Marės mirties dideliu tiražu buvo išleista vinilinė plokštelė. Daug žmonių turi tas plokšteles. Tai vienintelė plokštelė, kurioje skamba kaimo žmogaus dainos, tai solinis kaimo dainininkės albumas. Tam, kad jos dainų melodijos būtų paskelbtos ir natų pavidalu, buvo pasitelkti žinomiausi Lietuvos kompozitoriai, nes ši užduotis buvo didžiulis iššūkis.
Ji sugebėjo kiekvieną posmą savitai išpuošti, nei vienas dainos posmas neskamba vienodai! Šiuolaikiniam atlikėjui jos savitų dainų atlikimo būdų turbūt niekada nepavyks atkartoti.
Paprastai vasarį, kovą pradedame kurti filmuką, pristatantį tų metų festivalio asmenybę. Kurdami filmą apie Marę Kuodžiūtę, turėjome iššūkį – ji niekada nebuvo filmuota, turėjome tik keletą jos nuotraukų ir, žinoma, garso įrašus, knygelę su trumpu įžanginiu straipsniu. Bet taip išėjo, kad iš trumpo filmuko gimsta pilno metražo filmas, kurį aš kuriu ir iki birželio galo ketinu užbaigti. Žiemą gal parašysiu mokslinę publikaciją apie šią unikalią moterį ir visus atradimus, kurie leidusis į jos tyrimą, mane tiesiog pritrenkė.
Įdomu tai, kad kurdami filmą ir gilindamiesi į dainininkės gyvenimo detales atradome, jog Marė gimė ne 1884 metais, kaip buvome įsitikinę, nes ši data buvo visur (archyve, knygoje, net ant jos antkapio), bet 1883 metais. Mes taip užtikrintai buvome skyrę festivalį tai apvaliai 140 metų sukakčiai, tačiau Varėnos Romos katalikų bažnyčios Gimimo knygos metrikos atskleidė, kad tos metinės vis tik buvo pernai. Tai didelis netikėtumas, tačiau tikrai neatima progos paskutiniu festivaliu paminėti būtent ją.
– Ar uždaryti festivalį yra galutinis sprendimas?
– Šis festivalis yra kaip mūsų pirmagimis – tai visa apimantis procesas, reikalaujantis viso mūsų laiko, bet dar reikia ir gyvenimą gyventi, vaiką auginti ir pinigų užsidirbti. Kitaip pačių mūsų namai supus. Nutraukti šią tradiciją yra labai sunkus sprendimas, nes prasmės šiame festivalyje yra labai labai daug, tačiau, kaip ir minėjau, pagrindinė problema – neturėjimas galimybės įdarbinti nei vieno komandos žmogaus, net savęs pačios. Kas ten žino, gal kas nors ateityje keisis ir festivalis atgims. Tačiau kol kas apie tai negalvojame. Pirmiausia norime pailsėti ir praleisti rugpjūtį be rūpesčių dėl kitų metų festivalio paraiškos rengimo. Labai noriu pakviesti visus į paskutinį „Čiulba ulba“ – ir buvusius, ir vis atidėliojusius atvykti.
„Dzūkų žinių“ informacija