Dineta Babarskienė
Varėniškė Ramunė Verbickienė ne veltui tituluojama grybų karaliene. Ji ir šiemet iš miško tempia pilnus kibirus voveraičių, o kiti grybautojai turi tenkintis vos sauja šios šviežienos arba grįžti į namus nieko nepešus – tuščiomis pintinėmis. Tačiau ir prityrusi grybautoja pastebi, kad šiemet metai kitokie – voveraičių žymiai mažiau. O ir grybauti eina ne kasdien, išėjusi grybauja trumpiau.
Vis tik Ramunė prirenka pavydėtinai daug voveraičių – be kelių kibirų grybų namo negrįžta. Kaip jai pavyksta šitiek voveraičių pririnkti? „Aaaa, pas mus irgi ne visur dygsta, bet aš žinau vietas“, – mįslingai kalba grybautoja. Sako, kad ir Marcinkonyse grybų nėra. Klausiu, kur ji grybaujanti? „Aš ieškau visai į kitą pusę“, – nurodo ji. Ir suprask, kuri ta – kita pusė. Aišku viena, kad toje kitoje pusėje voveraitės geltonuoja, lyg prisėta ten jų – per daugiau nei valandą, gal pusantros, Ramunė jau trečią kibirą renka! Ir viskas vyksta tuo metu, kai jai paskambinau telefonu. Dar klausiu – gal ji prie pelkių, kur drėgniau, ieško voveraičių? Bet Ramunė tiesiai rėžia: „Ne, tikrai ne. Kur drėgniau, visada dygo, šiemet ten visai nieko nėra“. Ir kodėl taip yra šiemet, pasakyti negali net ji. Ramunei labai keista, kad ne visur šiemet dygsta, kur paprastai dygdavo, o nuėjusi, būdavo šimtu procentų tikra, kad ras. Šiemet toli gražu taip nėra. „Kas ten žino? Gal jau išgrybavo? Šiemet kitaip grybai dygsta“, – svarsto ji. Paaiškina, kad grybingose vietose būna poilsis – grybai nedygsta, pailsi ir vėl pradeda. Priduria, kad ir lietus keistai lyja: toje pačioje Varėnoje – vienoje vietoje palyja, kitoje vietoje – lietaus nesulauksi. „Naktys dabar šiltos, bet voveraitės jau susitraukę, reikia lietaus“, – priduria. Nuo kai kurių voveraičių negali nuimti samanos, ji tiesiog prikepusi, o tai, anot grybautojos, rodo, kad sausa, būtinai reikia lietaus.
Tačiau norint bent šiek tiek prisigrybauti, reikia pastebėti grybus. O ji mato net labai gerai, net per samanas. Jos akis taip išlavinta, kad tik žvilgtelėjusi į samanas, gali pasakyti, jog ten slepiasi voveraitė. „Aš žvilgteliu į samanas ir galiu pasakyti, ar po jomis yra lepeškų, ar ne. Samanų niokoti, knisti nereikia. Samanų tikrai nedraskau – labai saugau grybieną. Tiesiog matau, kur pasislėpę lepeškos. Iškart matau, kad štai čia, po šia samana, bus voveraitė“, – bando paaiškinti ji.
Pagrybauti su grybų karaliene svajoja ne vienas. Tokia laimė nusišypso ne kiekvienam. Prašėsi toks pažįstamas pagrybauti kartu, tai draugiškai Ramunė nusivežė į savo vietas ir jį. Bet štai rezultatas: ji tris kibirus surinko voveraičių, o jis – vos ant kibiro dugno. Ir tai dar Ramunė pirštu rodė į grybus – jam beliko tik pasilenkti ir susirinkti. „Kartu vaikščiojome, tai aš jam parodau – tai dar surenka, kitaip nieko nebūtų radęs“, – sako ji .
Paklausta, ar visą vasarą ji taip ir rinks, ir pririnks, ir temps pilnus kibirus voveraičių, Ramunė optimizmu netrykšta. Mano, kad tikrai ne, taip tikrai nebus. „Netikiu, kad jų bus daug, nes sula nebėgo. Nepanašu, kad lepeškų bus daug. Matau, kad šiemet jų mažiau nei įprastai“, – pastebi moteris. O paklausta, ar kitokių grybų jau pasitaiko grybautojos kelyje, sako ir dabar randanti (mat kalbasi telefonu, bet grybauti nesustoja). Vardija: „Štai ir dabar radau baravykų, raudonikių, kazlėkų. Radau vieną sveiką baravyką, o štai – jaunas, bet net neėmiau, nusifotografavau ir palikau – sukirmijęs“.
Ramunei rinkti voveraites – vienas malonumas, valgyti nemėgsta. Tiesa, pačias pirmąsias išsikepė, sriubos prisivirė. Kaip pati sako, ji voveraičių nedievina, naudoja daugiausia padažams gaminti. Tam, pasak jos, šie grybai labiausiai tinkami. „Nešiau ir nešu parduoti į supirktuvę. Už kilogramą dabar moka 6,50 Eur. Sako, kad nėra paklausos, todėl tokia maža kaina. Brolis prie plento kažkiek parduoda“, – dėsto ji.
Klausiu Ramunės tiesiai – ar šiemet mes, grybautojai mėgėjai, dar galime puoselėti viltį, nors ir labai mažą, kad pagrybausime, ar tik profesionalams lemta grybų rasti? Ar grybingi bus metai? Ji tai tikrai pririnks, jau ir prirenka, o kiti – tai neaišku. „Pagrybausite, pagrybausite“, – užtikrina profesionalė. Ji pati tikisi daugiau pririnkti kitokių grybų – ne voveraičių. „Nebent kai bus šilbaravykių, baravykų – šitų tai gal ir pririnksiu“, – viliasi dzūkų grybų karaliene tituluojama R. Verbickienė.