Savo miestą mylintys ir branginantys žmonės tai stengiasi parodyti pačiais įvairiausiais būdais, negailėdami nei jėgų, drąsos ir originalumo.
Iš Alytaus kilęs, o dabar Vilniuje gyvenantis verslininkas Mindaugas Šatkauskas prieš kelias savaites įkopė į aukščiausią mūsų planetos viršukalnę – Everestą ir ten iškėlė Alytaus miesto vėliavą. Jis buvo septintasis lietuvis, pasiekęs Everestą ir pirmasis iš Lietuvos, iškart kopęs į ketvirtą pasaulio viršūnę Lhotse.
Ta proga tikras Dzūkijos sostinės patriotas per neseniai vykusią Alytaus miesto šventę buvo paskelbtas Alytaus ambasadoriumi. Šis garbingas titulas suteikiamas užsienyje ar Lietuvoje gyvenantiems ir Alytų garsinantiems žmonėms.
Apie meilę savo gimtajam miestui, pomėgį alpinizmui ir kelią į aukščiausias planetos viršukalnes, kalbamės su M. Šatkausku.
– Per šventę Jums buvo suteiktas Alytaus ambasadoriaus vardas. Kas Jums yra Alytus?
– Pirmiausia, tai mano gimtasis miestas. Visi manęs klausinėja, kodėl tą Alytaus vėliavą į kiekvieną viršūnę nešu. Pasakau, kad loginio paaiškinimo tam neturiu, tikra meilė ir dėkingumas ne iš logikos kyla. Alytus – miestas, kurį myliu, kuriame užaugau, kuriam esu dėkingas už tai, kuo esu.
– Kada Jūsų gyvenime atsirado alpinizmas?
– Prasidėjo tai visai neseniai, net nedrąsu sakyti – prieš dvejus metus. Tada ta liga užsikrėčiau sunkia forma. Per tuos dvejus metus daug palaipiojau. 2022 metų liepos mėnesį įkopiau į Araratą. Eini ir užlipi, tai nėra daug techninio pasiruošimo reikalaujantis kopimas. Kai kopiau į Araratą, mintyse mačiau save kopiantį į Everestą, žinojau, kad ten kopsiu. Ama Dablam, beveik 7 km viršūnė Nepale, kaip antram kopimo kalnui, buvo pakankamai sudėtinga, o jį pasirinkau, neturėdamas patirties. Tai buvo didelis iššūkis. Bet tuo pačiu sulaužiau savo suvokimo, baimių ir galimybių barjerus, ten įvyko didelis mano virsmas. Paskui pakvietė į Kilimandžarą – aukščiausią Afrikos viršūnę. Ten irgi nebuvo sudėtinga. Po to skridau į Nepalą, kopiau į dvi viršūnes, treniravausi prieš rugsėjį, kai kopiau į daugiau nei 8 km siekiančią viršūnę. Pasaulyje yra 14 viršūnių, kurių aukštis siekia virš 8 kilometrų, tai etaloninės viršūnės. Prieš Everestą norėjau įkopti į aukštesnę nei 8 km viršūnę.
– Kopdamas į Everestą, įveikėte dar vieną viršūnę. Ar tai buvo planuota?
– Šių metų pavasarį atvykau į Nepalą, turėdamas dvi svajones: garsiai dalinausi, kad kopsiu į Everestą, bet siauriame bičiulių rate užsimindavau, kad gal bandysiu iš karto po Everesto, jei viskas gerai, nenusileidęs žemyn į bazinę stovyklą, kopti ir į šalia esančią ketvirtą pasaulio viršūnę – Lhotse (8516 m). Mačiau tuos bičiulių žvilgsnius po šios idėjos, todėl ir dalinausi siaurame rate.
Norėjosi Lietuvos alpinizmo istorijoje palikti pėdsaką, kad per 24 valandas būtų įkopta į dvi viršūnes. Sukūriau istoriją, niekas to nėra padaręs, o į Lhotse niekas iš lietuvių apskritai dar nebuvo įkopęs. Buvo keletas bandymų, bet dėl įvairių priežasčių nebuvo įkopta.
– Kokias vėliavas iškėlėte Evereste ir Lhotse?
– Visą laiką su savimi į kalnus nešuosi tris vėliavas – Lietuvos trispalvę, Alytaus miesto ir savo įmonės – „Draudimo bitės“.
– Ar kopimas į Everestą ir Lhotse vyko pagal planą?
– Buvo iššūkių iki kopimo, bet planas pavyko idealiai, buvo sudėliotas gerai, ir orai nepavedė. Man draugai sakė, kad mane myli Kalnų dievai.
– Koks jausmas, užlipus į Everestą? Kokios užplūsta emocijos?
– Labai stiprios emocijos. Vien tas suvokimas, kad esi ant aukščiausio Žemės rutulio taško! Kai savo Everesto svajonę paleidau į Visatą prieš dvejus metus, kiekviena mano pasiekta viršūnė buvo pasirengimas kopti į Everestą. Per visus dvejus pasirengimo metus labai daug išgyvenau, kaip ir kiekvienas sportininkas, kuris ruošiasi čempionatui. Kai suvoki, kad pasiekei savo tikslą, aplanko fantastiškas jausmas. Prieš viršūnės šturmą buvo įvairių aplinkybių, todėl iki paskutinės akimirkos abejojau, ar aš apskritai galėsiu kopti iki viršūnės, ar leis sveikata. Buvo nerimo, netikrumo. Kopiant į viršūnę iš paskutinės stovyklos, pakilo vėjas – man draugai rašė, kad bus vėjuota, gal reiks nukelti viršūnės šturmą. Mane vargino kosulys, su kiekvienu metru jis stiprėjo. Iki pat viršūnės galvojau, ar aš ją pasieksiu, ar nepasieksiu. Užkopus buvo sunkiai žodžiais perteikiamas jausmas, tai stipriausia emocija, turėta mano gyvenime.
– Ar Everesto viršūnėje radote kitų alpinistų paliktų vėliavėlių?
– Alpinistai nešiukšlina kalno. Užkopia, nusifotografuoja ir pasiima. Žinoma, yra ten likusių vėliavėlių, bet jų nedaug.
– Ar pasikeitė Jūsų gyvenimas po to lemtingojo užkopimo?
– Iš vienos pusės pasikeitė, o iš kitos – kaip ir nepasikeitė. Gyvenimas teka, tenka spręsti įprastus reikalus. Bet šis tas pasikeitė – tai suvokimas, kad pavyko įveikti Everestą, mane džiugina kiekvieną dieną. Džiaugiuosi, kad pavyko įveikti ne tik Everestą, bet ir Lhotse.
– Ar niekada nekildavo minčių, kad alpinizmas yra pavojingas, rizikingas užsiėmimas, kad galima ten gyvenimo netekti arba likti luošiu?
– Aš nesu bebaimis, galvoju apie tuos dalykus, baimė egzistuoja, supranti, kas gali nutikti. Bet rizikas galima valdyti. Taip, kalnuose žūsta nemažai žmonių. Rizikos yra, bet aš linkęs lįsti į jas giliau: kodėl taip nutiko, kokios priežastys? Manau, kad labai daug lemia alpinisto fizinis pasirengimas. Taip pat įranga, kokia jos kokybė. Turi įvertinti, kiek esi pasirengęs kopti, kad išvengtum tam tikrų rizikų. Aš daug investavau į fizinį pasiruošimą, esu daug investavęs į įrangą, susipirkęs geriausią rinkoje esantį inventorių. Kitos rizikos – sniego griūtys ir t. t. Jos egzistuoja, tada kyla klausimas, kiek tas rizikas toleruoji, kiek pasirengęs jas priimti. Su gera komanda tas rizikas galima suvaldyti, viskas priklauso nuo atliktų namų darbų.
– Esate ne vienos verslo bendrovės savininkas. Ar yra panašumų tarp alpinizmo ir verslo?
– Taip. Alpinizmas, verslas ir gyvenimas yra daugeliu aspektų panašūs. Tarp verslo ir kalnų matau daug paralelių. Rizikos, pastangos, kiek esi tam pasirengęs, kiek investavai. Labai daug panašumo. Visur labai daug lemia ir žmogiškosios savybės – koks tu esi versle, toks, ko gero, esi ir kalnuose. Aš esu labai užsispyręs ir atkakliai siekiu savo tikslo ir versle, ir kalnuose.
– Įveikėte Everestą, tai ką toliau darysite?
– Planuoju keliauti į Antarktidą, yra daugybė kalnų, kuriuos norėčiau įveikti. Gal kopsiu į tas likusias vienuolika viršukalnių, kurios aukštesnės nei 8 km.
– Kaip dažnai sugrįžtate į Alytų, ką jame naujo atrandate?
– Sugrįžtu labai įvairiai, dažniausiai kartą per mėnesį. Po kalnų Alytus ypač gražus, nes būni ilgai nematęs žalumos. Alytuje atradau dar daugiau žavesio – tas miestas toks žalias, jame daug ramybės. Tai – nuostabus miestas, į kurį gera sugrįžti.