Dineta Babarskienė
Visai neseniai Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija kartu su Lietuvos zoologijos sodu pakvietė visus gamtos mylėtojus į vėžliukų sugrįžtuves Metelių regioniniame parke, Lazdijų rajone.
Į gimtuosius namus, Dzūkijos pelkutes, sugrįžo 111 balinių vėžlių jauniklių. Po 8 mėnesių, praleistų Lietuvos zoologijos sodo specialistų globoje, gerokai sustiprėję, saugomi, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą bei Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą, baliniai vėžliukai vėl gimtinėje. Kol kas baliniai vėžliai vis dar retai sutinkami gyvūnai, daugiausia jų priskaičiuojama Dzūkijoje, Lazdijų rajone. Balinių vėžliukų sugrįžimas itin laukiamas: į Metelių regioninį parką suguža gamtos mylėtojai iš visos Lietuvos.
„Tokiu pačiu šarvo raštu dviejų vėžliukų nebūna. Tai – kaip mūsų pirštų atspaudai – visų skirtingi“, – aiškina susirinkusiems Lietuvos zoologijos sodo specialistė, Egzotariumo skyriaus kuratorė Vilija Griškevičienė, rodydama kietą balinio vėžliuko pilvelį – apatinį šarvo skydą. Daug klausimų specialistams turėjo ir vaikai, ir suaugusieji. Tokį retą gyvūną gamtoje ne kiekvienam lemta pamatyti. Sugrįžtuvių proga – išskirtinė galimybė iš arti pamatyti balinius vėžlius. Tuo naudojasi ir vietiniai, ir svečiai, kurie į Metelių regioninį parką atvažiuoja tik dėl jų.
Būrys mažųjų alytiškių džiaugėsi mūsų baliniais vėžliais
Paklausti, iš kur jie, pasisakė, kad iš paties geriausio darželio. Pasirodo, kad mažieji atvyko iš Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“. Nors maži, bet žiniomis kaip reikiant pasikaustę. Vaikai iš vakaro piešė balinius vėžliukus, net parodą surengė, klausėsi auklėtojų pasakojimų apie šiuos itin retus roplius ir klausimus iš anksto sugalvojo. Beliko tik atsakyti Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologei Ingai Čitavičienei. O klausimų – daug. Vaikams įdomu, kada gimė vėžliukai, kada gi jų gimtadienis? „Pernai rudenį vos išsiritusius iš kiaušinių mažylius iš nesaugiose, netinkamose vietose sudėtų dėčių Lietuvos zoologijos sodo specialistai išsivežė į zoologijos sodą, kad šie saugiai peržiemotų. Per žiemą vėžliukai paaugo, sustiprėjo, tad dabar sugrįžo namo pradėti savarankiško gyvenimo“, – aiškina specialistė. „Kas balinių vėžliukų didžiausi priešai?“ – nori sužinoti mažieji alytiškiai. „Vėžliukams gyvenimo pradžioje gresia daug įvairių pavojų: dėtis gali sunaikinti plėšrūnai, o pavasarį, tik išlindę iš žemės, jie tampa gardžiu užkandžiu gervėms, gandrams, garniams ar net skruzdėms“, – dėsto specialistė. „Kiek gi jų yra? Ar galima suskaičiuoti?“ – smalsavo mažieji. „Manoma, kad natūralioje gamtoje gyvena daugiau nei 1000 balinių vėžlių. Dar prieš dešimt metų baliniams vėžliams grėsė išnykimas. Buvo sunaikintos roplių buveinės, jų namai: numelioruoti laukai, išnyko jų mėgstamos pelkutės, ten neliko vandens, vėžliukai neturėjo kur gyventi. Dabar džiaugiamės, kad buvo atkurta jų buveinės, tad jie turi namus ir kuo puikiausiai gali gyventi“, – aiškina specialistė.
Į vietines pelkutes mažyliai išskuba taip greitai, kad belieka tik stebėtis, kaip greitai jie ropoja. Akimirka kita ir – vėžliukų nebematyti – jie jau vandenyje. Nuo šiol čia bus jų namai. „Su liūdesiu ir džiaugsmu“, – tokiais žodžiais Lietuvos zoologijos sodo specialistai išlydėjo balinius vėžlius į gimtąsias Dzūkijos balas, kur jie praleis gal net 100 metų.
Specialistams rūpi…
Tačiau nėra kada liūdėti. Tik išleidę į laisvę balinius vėžliukus, Lietuvos zoologijos sodo specialistai kartu su Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos specialiste Inga Čitavičiene nuskubėjo pažiūrėti, kaip atrodo jau šiųmetės dėtys. Mat šiemet neįprastai anksti vėžlių patelės sudėjo kiaušinius. „Buvo šilta, tad jau gegužės viduryje vėžlių patelės pradėjo dėti kiaušinius. Paprastai jos deda gegužės pabaigoje – birželio pradžioje“, – pastebi I. Čitavičienė. Štai, o čia matyti, kad jau apsilankyta lapės. Akivaizdu, kaip rudoji bandžiusi įveikti ant dėčių specialistų uždėtus tinkliukus ir prisikasti prie kiaušinių. „Žinomas dėtis mes stengiamės apsaugoti – tam jos yra uždengiamos tinklais, kad plėšrūnai jų negalėtų išplėšti. Per vasarą vėžliukai saugiai vystosi po žeme. Rudenį įvertiname, kurios dėtys yra nesaugiose vietose: ant kelio ar visai šalia jo, o gal šalia urvų, dirbamuose laukuose, kur vėžliukams dėl per didelio atstumo iki vandens telkinio bus sunku nukeliauti, kils didelė rizika jo nepasiekti. Tuomet tokias dėtis iškasame ir perduodame Lietuvos zoologijos sodui žiemojimui ir tolimesniam paauginimui“, – aiškina I. Čitavičienė. Taip ir sukasi ratas: darbai, saugant šiuos itin retus roplius – Dzūkijos pasididžiavimą – balinius vėžlius, dar kitaip vietinių dzūkų geležinėmis varlėmis vadinamus, nenutrūkstamai tęsiasi.