Dirvožemį tausojančio ir atkuriančio ūkio įkūrėjai Justina ir Laurynas Kaučikai ūkininkauti pradėjo vos prieš 6 metus. Vargu, ar jie įsivaizdavo, kad siekis užsiauginti kokybiško maisto nuves čia, kur jie yra šiandien.
Chemikės ir biologo pora ėmėsi spręsti problemą, kaip atgaivinti tradicinio ūkininkavimo visiškai nualintą dirvožemį. Pastebėję reikšmingą ganymo naudą, jie pradėjo svarstyti apie karvės įsigijimą. Visgi pora netikėtai iškart gavo jų net 12, o šiandien ganomą bandą sudaro per 60 galvijų.
Ieškoti sprendimo paskatino nualintas dirvožemis
Laurynas pasakoja, kad troškimas užsiimti žemdirbyste kilo dar studijuojant. Pavykus įkalbinti žmoną pasirašyti šiai avantiūrai, iš Lauryno senelio paveldėtoje žemėje pora pradėjo naują gyvenimo etapą. „Prisipirkau visokiausių sėklų ir sakiau – užsodinsiu, čia viskas augs ir bujos. O gavosi taip, kad užsodinom, bet niekas nei augo, nei bujojo. Natūraliai kilo klausimas – kodėl? – sakė jis. – Sužinojom, kad čia ilgus metus buvo vykdoma cheminė žemdirbystė, dirvožemis buvo nualintas“.
Taip prasidėjo poros eksperimentų laikas. Atlikti dirvožemio tyrimai aiškiai nurodė kryptį, kokių priemonių reikėtų imtis tam, kad situacija keistųsi – dirvožemis taptų geresnis, o augalai ir jų vedamas derlius būtų sveikesni. „Atsivežėme ir komposto, ir dirvožemio, ir visokiausių mineralų… Pamatėme, kad tokiu būdu galima nedidelį plotą už brangiai sutvarkyti. O kaip tada sutvarkyti 10 ha?“ – dalinosi pašnekovas.
Pasak jo, noras atrasti geresnį sprendimą paskatino porą ryžtis užsiimti gyvulininkyste – auginti vištas, ožkas. „Pamatėme, kad visi tie plotai pradėjo atsigauti, žolė augti, žaliuoti. Vėliau ėmėme galvoti, gal reikėtų vieną karvę įsigyti, bet buvo labai baisu – mes nebuvome turėję reikalų su karvėmis. Nutiko taip, kad ji pas atsirado ne viena, o – iš karto 12, kartu su 4 veršeliais. Taip prasidėjo mūsų ūkininkavimas“. Porai 12 galvijų perleido Kurtuvėnų regioninis parkas, pagal susitarimą, kad jie bus ganomi Parko numatytose teritorijose.
Kodėl būtent karvės?
Pasak Lauryno, karvės yra vienintelis biologinis įrankis, norint pagerinti esamą situaciją, nes dauguma laukinių gyvūnų, kurie anksčiau prižiūrėjo pievas ir miškus, yra išnykę: „Anksčiau žolėdžius gyvūnus persekiodavo plėšrūnai, todėl jie judėdavo iš vienos vietos į kitą. Turėdami šį pavyzdį mintyje, pradėjom galvoti, kad reikia gyvulius rotuoti – ganyti sukoncentruotus vienoje vietoje ir dažnai keisti jų ganymo vietą“.
Toks ganymo būdas yra visapusiškai naudingas. Tai leidžia efektyviau vykti fotosintezės procesui – augalas per šaknis išskiria daugiau maisto medžiagų dirvožemio mitybos tinklui, efektyviai dirvožemyje kaupia organinę anglį.
Pašnekovas pasakoja, kad galvijai gali būti rotuojami kartą per dieną, savaitę ar kt. Visgi svarbiausia ne rotavimo dažnis, o situacijos kontroliavimas. T. y. kad tiek žolė, tiek ganomo ploto dydis atitiktų visus galvijų mitybinius poreikius, tačiau kartu ir nenustekentų žolės. „Galima aptverti ir savaitei palikti tame pačiame plote, bet tuomet nuėsta žolė pradeda ataugti iš šaknų rezervo – taip nusilpsta augalai. Be to, dažnai gyvūnams vieni augalai patinka labiau nei kiti – tai lemia, vienų augalų kiekio mažėjimą, o kitų plėtrą“.
„Mes nelabai žinom, kas apskritai yra maistas“
„Pagrindinis aspektas, kodėl yra verta rinktis šitų ūkių produkciją, tai – maistingesnis maistas, – teigia Justina. – Mes nelabai žinom, kas apskritai yra maistas. Pasiimame pakuotę su mitybinės vertės lentele, kurioje surašytas angliavandenių, riebalų, baltymų, cukrų ir druskų kiekis. O yra 150 maistinių elementų, kuriuos žmonija yra ištyrinėjusi, žino, kad jie veikia organizmą. Ir tai tėra 1 proc. visų biocheminių junginių, esančių maiste“.
Pasak jos, tai, kad mes nežinom, kaip minėti junginiai veikia, dar nereiškia, kad jie yra nereikalingi: „Diabetas, širdies ir onkologinės ligos bei kitos sveikatos problemos gali būti didele dalimi maisto problema, nes dabartinis tradicinis ūkininkavimas augina maisto karkasą. Pumpuojamos azotinės trąšos augina karkasą, bet jame mineralų, fitocheminių medžiagų (jų vartojimas padeda palaikyti organizmo sveikatą ir užkirsti kelią ligoms), vitaminų ir kitų junginių, būtinų mūsų organizmui, dažniausiai nėra“.
Labai dažnai tai tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio kokybės. Kitaip tariant, augalas šias medžiagas gali įsisavinti iš dirvožemio tik tada, jeigu jis yra sveikas, t. y. turi veikiantį dirvožemio mitybos tinklą, kurio pagalba augalui gali būti tiekiami mineralai ir padedama pagaminti vitaminus bei kitas svarbias biochemines medžiagas. Justina sako, kad arimas ir chemijos naudojimas augalininkystėje sunaikina dirvožemio mitybos tinklą: „Mineralinė variacija tarp tradicinių ir regeneracinių ūkių matuojama kartais, o fitocheminių medžiagų, kurios pasižymi priešuždegiminėmis, priešvėžinėmis savybėmis, kiekis gali skirtis ir šimtais kartų“.
Sveikesnis dirvožemis – sveikesnė ir mėsos produkcija
Ūkininkės teigimu, visos augale esančios fitocheminės medžiagos gali atsidurti ir mėsoje: „Gyvūnai, pavyzdžiui karvės, yra linkę ėsti įvairesnę žolę. Jeigu jos turi pasirinkimą tarp monokultūrinės pievos (ar tokios, kurioje bujoja kelių rūšių augalai) ir biologiškai, bioįvairove turtingos pievos – jos pirmiausiai nuės pastarąją“. Tokiu būdu sveikesne vartoti tampa ir mėsos produkcija.
Ji pasakojo, kad ilgą laiką buvo manoma, kad tai, ar galvijai buvo ganomi, ar maitinti grūdais, nedaro reikšmingos įtakos galutinei mėsos produkcijos kokybei. Visgi ši nuostata buvo paneigta įrodant, kad žole maitintų gyvūnų mėsoje ir pieno produktuose yra daugiau sukaupta fitocheminių medžiagų. „Kuo žolė yra įvairesnė, tuo daugiau joje yra fitocheminių medžiagų, kurios yra palankios žmogaus sveikatai. O grūdai, deja, jų neturi, todėl ir negali jų suteikti nei gyvūnams, nei vėliau ir mums“.
Pokalbiui besibaigiant, Laurynas pažymėjo, kad informacija apie dirvožemio kokybės svarbą nėra nauja. Tai tiesiog sritis, kuria žmonės nėra itin linkę domėtis: „Ši informacija yra visiems prieinama, tiesiog reikia paieškoti – taip sužinai daug dalykų, kurių nežinojai“.
Naturalit.lt informacija