Dineta Babarskienė
Vasara jau ritasi į pabaigą. Šiemet pirmųjų grybų paragavome neįprastai anksti, o kokia situacija dabar? Kaipgi yra su tais grybais: auga jie mūsų miškuose ar ne? Juk mūsų krašte pastaraisiais metais grybų ne tiek daug – anksčiau buvome įpratę jų prisigrybauti pilnas pintines. Tačiau grybautojai socialiniuose tinkluose dalijasi voveraičių, baravykų nuotraukomis. Tai ar yra tų grybų, ar nėra?
Tik duonukei gali užsidirbti pardavęs grybus
Voveraičių visą vasarą daugiau ar mažiau yra. „Dabar, kai samanukę atlijo, voverukių jau daugiau yra“, – sako Virginija iš Kapčiamiesčio. Baravyką randa tik vieną kitą, šiek tiek raudonikių. Supirktuvės veikia, voveraites superka, bet kaina tokia, kad ar verta grybauti? Nuo voveraičių supirkimo kainos atvimpa žandikaulis, ir tikrai ne todėl, kad jos būtų šokusios į kosmines aukštumas. „Grybų ir taip nėra, o dar ir moka menkai. Matyt, kitur grybų gausu, o pas mus – nelabai. Praeitą savaitę už kilogramą voveraičių temokėjo po 2 ar 2,20 euro – ir ne daugiau“, – pasakoja moteris. Tokios menkos kainos nedžiugina nei prityrusių grybautojų, nei mėgėjų, situacija nesidžiaugia ir tie, kurie iš to pragyvendavo. Keiksnoja, sako, kad vasara ir taip sausa, voveraitės ganėtinai padžiūvusios, o ir jų toli gražu ne tiek, kiek anksčiau būdavo. Negana to, dar ir jų supirkimo kainos ne kyla, o krinta. Į mišką jau eina tik tie, kurie nori gamtoje pabūti, grybai jiems buvę nebuvę, ras ar neras, visaip bus gerai. Aišku, ne tuščiomis iš miško pareiti būtų geriau. „Kas gyvena prie miško, grybus renka, kad nors duonukės juos pardavę nusipirktų“, – pastebi pašnekovė. Praėjo tie laikai, kai mūsų krašto grybautojai per vasarą užsidirbdavo tiek, kad žiemą galėdavo sau nieko nedirbti, ant krosnies gulėti. Tie laikai jau seniai praeityje. Tiesa, vilties dar nepraranda, mano, kad gal dar baravykų sulauks rudenį. Juk dzūkai ieško „cikrų grybų“, voveraitės jiems tik vienam kartui pavalgyti, o paskui renka pardavimui.
Jei nori pavalgyti grybų – nusipirk
Pirmadienį Kapčiamiesčio krašte sutikti grybautojai rodė savo pintines, o jos ne itin pilnos. Tiesa, tai mėgėjai. Jiems sunkiau grybų surasti. „Sutikome vietinį grybautoją, tai jis pilną pintinę voveraičių nešėsi, o mes jau pora valandų po mišką duodamės – ir nieko“, – sakė sutikti suvalkiečiai. Rodo savo laimikį: pintinėje viso labo dvi ūmėdės ir viena voveraitė. Paskui dar prisipažįsta, kad ir tų grybų gerai nepažįsta. Jiems svarbiau miške pabūti. „Jei nori pavalgyti grybų – nusipirk“, – tokią išvadą padarė vyriškis, palinkėdamas gero grybavimo. O ką daryti, jei pats nesugebi prisirinkti, turi atverti piniginę.
Nesakyčiau, kad miške sausa, tačiau grybų nerandu. Tiesa, kai kurios vietelės, matyt, vietinių profesionalų jau patikrintos. Kodėl taip sakau? Paprastai mėgėjai sukirmijusias ūmėdes išspardo, patyręs grybautojas niekad to nedarys. Jis ramiai, iš lėto susirinks voveraites, ūmėdes paliks ir nueis savo keliu. Tokį vaizdą pamačiau ir aš: sukirmijusios ūmėdės paliktos, o voveraitės gražiausiai surinktos. Tiesa, miško pakraštyje suradau kazlėkų. O jie sveikutėliai gražutėliai. Vietiniai sako, kad grybų augimvietės labai pasikeitusios, net jie dažnai senose vietose nieko neranda, nors daugybę metų grybavę ir grybų visada prisirinkdavo. Daug kur net miško nelikę – iškirstas. Todėl priversti ieškoti naujų vietų.
Du baravykai, keturi raudonikiai, paberžiai, kazlėkai, ūmėdės ir voveraitės – toks prityrusios grybautojos dienos laimikis. Varėniškė, voveruškų karaliene tituluojama Ramunė Verbickienė vienu sykiu surinko 52 kilogramus. Sako, kad šiltnamyje auginanti, kai jos ima klausinėti, ar tiek išvis įmanoma surinkti.
Užtat bruknių yra – miškas raudonuoja
Bruknių pilni miškai, bet smulkutės. Kur drėgniau, ten didesnių gali rasti. Bruknių 0,5 l stiklainiukas kainuoja 3–4 eurus, litras – 6 eurus. Surinkti didesnį kiekį nelengva. Tačiau sutikti miške žmonės nepuola šių uogų rinkti. Paragauja, vieną kitą saujelę suvalgo – jau sunokusios. O mėlynės visai į pabaigą. Pavalgyti dar galima, bet dauguma sudžiūvusios.
Dabar žmonės labiau linkę ieškoti grybų.