Linutė Bunikienė
VšĮ Liaudies meno centras muziejus „Auksarankiai“ direktorė
Saulėtą rugsėjo 8-osios rytą kaimo gyventojai ir svečiai ėjome į Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčią. Buvo minimas Šv. Mergelės Marijos gimtadienis, aukojamos mišios už Rumbonių parapijos mirusiuosius.
Padrąsinti kunigo Leono Jakimavičiaus, po šv. Mišių patraukėme link Juozo ir Joanos Dereškevičių sodybos Praniūnuose.
Jau iš tolo patraukli ir paprasta sodyba kvietė pasivaikščioti ir susipažinti, kur gyveno ir kūrė mokytoja, poetė, juostų audėja Joana Dereškevičienė.
Smalsumo vedami, stengėmės kuo greičiau įsisukti į šios sodybos žmonių gyvenimų ir atminimų sūkurį. Gal todėl ir truputį per anksti atsidūrėme prie tvarkingai ir dailiai aptvertos sodybos vartų.
Radome betriūsiančią Praniūnų bibliotekos vedėją Dalią Ramanauskienę, kuri su gražiu būriu skaitytojų darbavosi sodyboje. Nespėjus ilgiau pasisukioti, išgirdome sklindantį Mėjos Venčkauskaitės kanklių skambėjimą, kurių melodija tarytum kvietė stiprinti visapusišką ryšį tarp šeimos ir mokyklos, o rami, bet didinga melodija vertė mus įsivaizduoti išdidaus, savimi pasitikinčio mokytojo ėjimą į klasę.
– Ačiū tau, Mėja.
Nesvarbu, kad vėjas šėlo lietuviškų ornamentų išgražintoje pavėsinėje ir vartė ant stalelio išdėstytų Joanos poezijos knygelių lapus, kuriuose glūdėjo Dalios Ramanauskienės surinkta infomacija apie mokytojos, poetės kūrybinį kelią, mums tai netrukdė suvokti, kokios turtingos asmenybės čia gyventa.
Girdėjome sklindantį šios sodybos paveldėtojos Renatos Dereškevičiūtės įrašo pasakojimą apie sodybą, jos istoriją bei Joaną, nuostabią mamą. Šalia išdėlioti jos mezginiai, siuvinėjimo darbai mums visiems liudijo apie sunkią praeitį, tačiau turiningą šeimos gyvenimą.
Gerai įsiklausėme ir į mokinio Patriko Vėjo Ramanausko skaitomas eiles, kurias parašė Joana Dereškevičienė. Tai eilės apie Tėvynę, gimtojo krašto grožį, meilę ir vaikystę. Prisijungusi bendruomenės narė Vida Zailskienė dar labiau atvėrė mokytojos vidinio pasaulio grožį, meilę Tėvynei Lietuvai. Ji eilių skaitymą pratęsė J. M. Makauskų sodyboje Raudonikiuose. Padėką Renatai Dereškevičiūtei už dvasinio ir materialaus šeimos paveldo išsaugojimą paprašėme perduoti jos tetos, Aldonos Sinkevičienės. Nuoširdžiai dėkojame už priėmimą, linkime ramybės ir ilgo gyvenimo šiems namams.
Susirinkusių minioje pasigirsta skaudūs, bet teisingi pastebėjimai: „Jeigu kiekvienoje širdyje skambėtų žodis „Lietuva“ ir sektume Jos šviesuolių pavyzdžiu, o mus kiekvieną apvainikuotų sąžinė ir dešimt Dievo įsakymų, tai seniai būtų pamirštos visos Lietuvos bėdos.“
– Nusiraminimui mūsų senoliai virkdydavo armonikas arba smuikelius, – sako vedantysis. Laukais nuaidi Kęstučio Tumyno armonikos lydima „Mūsų kaimo daina“. Jam pritaria Miklusėnų benduomenės moterys: Angelė Cickevičienė, Onutė Burovienė, Onutė Venskunskienė, Romutė ir Jonas Liudvinavičiai.
Dėkojame Valei Skusevičienei ir Danutei Anaitienei, kurios kartu keliavo po sodybas. Pasigirdus vedančiojo raginimui imtis „dalgio ir grėblio“, atsisveikiname su sodyba ir čia gyvenusia mokytoja, poete Joana Dereškevičiene.
Netrukus pasiekiame ir V. J. Plentų sodybą, kuri yra miesto ribose, sunkiai pastebima, visus nustebina savo erdve. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad joje gyveno vieni iš pirmųjų Alytaus miesto gyventojų. Čia išlikę visi pagrindiniai pastatai, kurie buvo naudoti ūkinei veiklai. Gyvenamojo namo kairėje ir dešinėje pusėje išlikę obelys tvirtais kamienais, ant žemės prikritę gražuolių obuolių.
Prie senojo prieangio pasitinka V. J. Plentų sodybos paveldėtojos Gintarija ir Vilma su atžalomis. Vyresnioji Vilma, kuri jau 36-erius metus dirba pedagoginį darbą, iš kurių 26-erius metus skaičiuoja lopšelyje-darželyje „Putinėlis“, pasidalino istorijomis apie senosios Plentų sodybos šeimininkus bei jų keturias atžalas, pasirinkusias mokytojo kelią. Visiems mums labai džiugu matyti Gintarijos dukrą – mokytoją Dainorą Švetkauskaitę, kuri rugsėjį atvėrė Šaltinių progimnazijos duris.
Susirinkusius pasveikino Miklusėnų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Dalė Kočiūnė ir pakvietė pagerbti tylos minute išėjusius amžinybėn pedagogus. Suskambo dainos apie mūsų kraštą, tėvų namus ir gimtą sodžių. Grojo miesto bendruomenės centro kapela „Dzūkija“, vadovaujama V. Goštauto.
Sodybos šeimininkės pristatė įvairius savo ir kitų mokytojų rankdarbius: siuvinius, mezginius, audinius, kurie nuo seniausių laikų išsaugoti gulėjo skryniose.
Einant takeliu, sodyboje galėjai matyti daugybę buities rakandų, virtuvės įrankių ir kt. Visų žvilgsnis krypo ant priemenės išorinės sienos skoningai išdėstytas, įvairiais raštais megztas įvairiaspalves servetėles, kurios nugulė tarsi krintančios žvaigždės.
Paėjus toliau, visi pamatė nusagstytą čia gyvenusių senelių ir prosenelių išsaugotomis nuotraukomis namo sieną. Ant suolo buvo išdėlioti mokytojų Albinutės, Marytės, Antaninos albumai, kurių gyvenimą lemta mums prisiminti šiandien.
Šalia auga sunkiai apkabinamos liepos, saugančios šių namų ramybę, nuo laiko pasviręs kryžius, pasirėmęs į gretimą medį, džiaugiasi degančia žvakele. Ant mažo stalelio ilsisi senosios relikvijos: prosenelio rožančius, kuriuo Jis meldėsi už Tėvynę, savo šeimą ir namus. Giminaitei Danutei Skaudickienei, kurios šeimos istorija yra ypatinga, ši sodyba ir jos išlikimas itin svarbus.
Ačiū, Danute, kad mums atvėrei duris į tokį didžiulį, po trupinėlį surankiotą atsiminimų bagažą apie savo ir nepaprastą Plentų šeimos istoriją.
Skamba muzika, įteikiamos padėkos: Vilmai Dusevičienei, Gintarijai Švetkauskienei – už giminės dvasinio ir materialiojo paveldo išsaugojimą, Danutei Skaudickienei – už šeimos relikvijų saugojimą, Dainorai Švetkauskaitei – už pedagoginio kelio pasirinkimą.
Ačiū visiems, kurie apsilankė V. J. Plentų sodyboje, pagerbė kelių kartų pedagogus, gyvenusius čia ir išugdžiusius Lietuvos visuomenei ne vieną šviesuolį.
Vėliau kelionė tęsėsi link Raudonikių, vingiuotu žvyrkeliu, kuris atvedė į Jono ir Anelės Marės Makauskų sodybą. Erdviame kiemo vidury pasitinka Genių kaimo ansamblis „Geniai“ su lietuvių liaudies daina „Aš čia gimiau“. Kol skamba daina, mes spėjame apžvelgti sodybą.
Dešinėje matome išlikusį svirną, kairėje – tvartus, toliau kluoną, kiek arčiau – garažą.
Visi ūkiniai pastatai – tašytų rąstų. Nuostabu, kad išsilaikęs svirnas ir tvartas statytas be vinių. Viduryje kiemo likę arklinio maniežo fragmentai. Gyvenamasis namas yra obelų apsuptyje. Ant žemės prikritę antaninių ir grabšteininių obuolių, kurie primena, kokias obelų rūšis mėgo sodinti lietuviai. Nors gyvenamas namas medinių tašytų rąstų, dabar apkaltas presuotu popieriumi ir nudažytas žaliai. Toks būdas apsaugojo pastatą nuo išorinio atmosferos poveikio, o namas tapo ilgaamžiškesnis.
Prie durų mus pasitinka šių namų šeimininkė Anelė su dukra Laima. Namas dviejų galų, erdviu prieangiu. Lubos iškaltos plačiomis, krašteliais viena ant kitos gulančiomis lentomis, kurias laiko masyvūs balkiai.
Kažkada buvę plūktos priengio grindys pakeistos medinėmis. Seklyčioje, nors ir pasistengta uždažyti nuo čia vykusių vakaruškų nudilusias grindis, tačiau matyti daugybė įdubimų.
Slenksčiai aukšti, senovinė krosnis ir duonkepis, durys su sklendėmis, vyriai ant viršaus – kalvio darbo.
Svetingosios šeimininkės viena per kitą rodo iš kraitinės Anelės skrynios gražiai išdėstytus rankšluosčius. Jų galai dailiai apsiūti, vašeliu nertais nėriniais. Labai plonai suverptų lininių siūlų išaustas baltais ir raudonais langeliais antklodės užvalkalas tarsi puikuojasi tarp kitų austinių – medvilninių audinių. O koks gražumas keturnyčių melsvų lovos užtiesalų!
– Čia rinktiniai, o čia – kaišytiniai, atausti šilku, – aiškino Anelė.
– Mama irgi buvo audėja, šis ritimas susukto audeklo – mano mamos austas. Ji prieš mirtį pasakė: „Mane į duobę leiskite tik ant mano austo audeklo. Aš buvau gera audėja ir man nereikia juostų.“ – Jos valia buvo išpildyta, – su ašaromis akyse kalbėjo Anelė.
– O čia kraitinė skrynia, kurioje šį visą turtą ne tik atsivežiau, bet ir išsaugojau.Prie skrynios stovėjo apvaliais kampais tamsi spinta, – pasakojo.
Susidomėjus moterims išrikiuotais šventais paveikslais, Anelė pasakojo:
– O šį didįjį paveikslą, kur meldžiasi Kristus alyvų darželyje, man padovanojo. Pats seniausias, raižytas ant tošies – tai mažas Marijos su kūdikiu atvaizdas. Dar buvo paauksuotuose rėmeliuose, bet sulūžo.
– Pragyvenau labai sunkius laikus, aš gimusi 1937-aisiais metais. Dabar, kad Dievulis dar laikytų, noriu padėti sūnui.
– Kas gi čia per statinaitė, močiute? – pasiteiravo Linutė.
– Tai vyną laikydavau svečiams. Kartą, kai jau kolūkiai buvo susitvėrę, atėjo kolūkio pirmininkas, norėjo paimti tą statinaitę, tai aš šast, atsisėdau ir sakau: „Jeigu imsi statinaitę, tai imk ir mane, skolų neturiu…“ O jis ir sako:
– Aš imu moteris be statinaitės, – ir sutrikęs pridūrė:
– Tada gali ją sau pasilikti. –Taip ir liko statinaitė stovėti toje pačioje vietoje.
Genių kaimo ansamblio dainas pakeičia Alytaus „Dzūkijos“ kapela. Genių bibliotekos vedėja Lidija Matulevičiūtė kviečia pažvelgti į mokytojų sąrašą – o gal čia bus pirmojo mokytojo pavardė:
Raudonikių kaimas: Irena Makštutytė-Launikonienė, Monika Beniškevičiūtė, Birutė Pankaitė- Bobinienė.
Butkūnų kaimas: Monika Jankauskaitė.
Dubių kaimas: Irena Žvaliauskaitė, Rita Pankaitė-Peckuvienė.
Genių kaimas: Diana Čižauskaitė.
Karklynų kaimas: Natalija Makštutytė-Pilukienė, Stefanija Makštutytė-Diškevičienė, Izabelė Makštutytė.
Kelmanonių kaimas: Albina Parulytė, Nijolė Gelbūdaitė-Petravičienė, Aldona Urbonaitė- Šiaučiūnaitė.
Skambant kapelos atliekamoms dainoms, įteikiamos padėkos:
Makauskienei Anelei Marei – už materialiojo ir dvasinio paveldo išsaugojimą, Laimutei Makauskaitei – už gilų dvasinių vertybių pajautimą ir meilę Lietuvai, Birutei Bobinienei – už aktyvumą bendruomenės veikloje, Irutei Karalukienei – už bendruomeniškumą ir skambias dainas. O Dariui Makauskui ir jo šeimai skamba skirta daina. Jis kaip vijurkas sukasi tarp susirinkusiųjų. Vincas Jančiauskas apibendrina išvykos metu aplankytas sodybas. Visi įdėmiai klausosi jo, turinčio didelę patirtį perstatant medinius, senus namus. Įdomų pasakojimą užbaigė sakydamas, jog tokių namų didžiausias priešas yra laikas, kuris savo kelyje griauna viską. Ir artėja ta diena, kai visos senos statybos namus pakeis šiuolaikiški.
Skambėjo muzika, sukosi ratelis, o senoliai susidomėję žiūrinėjo nuotraukų parodą „O tai buvo…“ Nuotraukose atsispindėjo aplinkiniai kaimai, vykę jaunimo susibūrimai ir jų nuotykiai. Senoliai ne vienas nuotraukose atpažino ir save, rodė draugus, prisiminė jaunas dienas. Aneliukė su dukra Laimute vis ragino ir ragino vaišintis:
– Mes niekada neišleidžiame svečių nepavaišinę, ką turime, tą ir dedame ant stalo, – sakė ji.
Kaime gera gyventi tik labai darbštiems. Darius su Laimute suspėjo ir pirmose dvejose sodybose apsilankyti, o baigiantis išvykai – ir šašlykus iškepti.
O kol šašlykai kepė, Laimutė sudainavo savo kūrybos dainą „Neišeik“. Šaunuolė mama, šaunuoliai ir vaikai. Esu lankiusis pas ją du kartus ir kiekvienąkart reikėjo pritarti Aneliukei, jai dainuojant Maironio ir V. Kudirkos tekstais parašytas dainas. Neteko išgirsti vaikų burbėjimų, kad ji daro tą ar kitą ne taip. Visada Anelės žodis yra šventas.
Gal gerąja aura Makauskai apgaubė dainuojančiuosius, o kartu ir kapelos vadovą Česlovą Goštautą, kuris iš širdies traukė liaudiškas melodijas, skriejančias rudenėjančio Raudonikių kaimo laukais. Jos priminė praėjusių laikų jaunimo suėjimus, juk MES IŠ TŲ SUNKIŲ LAIKŲ ATĖJĘ…