66 baliniai vėžliukai, kuriuos tradicinio „vėžliakasio“ metu Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ir Lietuvos zoologijos sodo specialistai iš nesaugių dėčių iškasė Metelių ir Veisiejų regioniniuose parkuose, žiemą saugiai ir patogiai praleis zoologijos sode.
Vasariškai šiltas ir sausas ruduo pastaraisiais metais kiek pakoregavo balinių vėžlių gyvenimo ritmą ir paankstino jų iškasimą. „Stebime tendenciją, kad vėžliukai, išsiritę iš kiaušinių, nelieka žiemoti po žeme, kaip buvo įprastais metais, o bando pasiekti vandens telkinius jau rudenį. Šios kelionės jiems yra labai pavojingos – mažylius, kol šarvas dar minkštas, gali sugauti paukščiai, įvairūs plėšrūnai ir net miškinės skruzdėlės“, – pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Inga Čitavičienė. Mažiems, vos 5 centų monetos dydžio, vėžliukams įveikti net ir nedidelį atstumą iki vandens telkinio yra didelis iššūkis, galintis tapti pražūtingu.
Kadangi vėžlių patelės kiekvienais metais kiaušinius deda toje pačioje vietoje, dėtavietė yra pažymima, kas palengvina šių retų gyvūnų kiaušinių išsaugojimą, o kartu ir padidina jų paplitimą.
Anot ekologės, specialistai pavasarį stebi kiaušinius dedančias vėžlienes ir įvertina, kuriose dėtyse išsiritę vėžliukai turi mažai šansų sėkmingai pasiekti artimiausias balas. Rudenį iš tokių nesaugių dėčių jie yra iškasami ir perkeliami į zoologijos sodą, kad specialistų rūpestingai prižiūrimi paaugę ir sustiprėję vasaros pradžioje sugrįžtų į gimtąsias vietas. „Suteikiant tokią pagalbą, vėžliukams suteikiamos didesnės galimybės išlikti bei gausinti saugomų balinių vėžlių populiaciją“, – pabrėžė I. Čitavičienė.
Baliniai vėžliai, vieninteliai Lietuvos teritorijoje gyvenantys vėžliai, yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Jie saugomi ir visoje Europoje. „Tai ilgaamžiai gyvūnai, galintys gyventi 100 ir daugiau metų. Veistis baliniai vėžliai pradeda labai vėlai – patinėliai lytiškai subręsta sulaukę 10 metų, o patelės 15–20 metų arba dar vėliau“, – aiškino specialistė.
I. Čitavičienės teigimu, 2010 metais buvo pradėtas įgyvendinti balinių vėžlių populiacijos gausinimo projektas – į Lietuvos zoologijos sodą žiemojimui buvo perkelti pirmieji vėžliukai. „Norint sulaukti teigiamų pokyčių, šis projektas turi būti tęsiamas ilgą laiką. Prabėgus keliolikai metų, jau galime teigti, kad jaunų vėžlių skaičius yra gerokai išaugęs, ir kantriai laukiame pirmųjų perkeltų ir jau suaugusių vėžlių palikuonių“, – kalbėjo I. Čitavičienė.
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos specialistai vėžliams dėmesį skiria ne tik rudenį juos iškasdami ir pavasarį sugrąžindami į gimtąsias vietas. Metelių ir Veisiejų regioniniuose parkuose, kur daugiausia gyvena balinių vėžlių, jų buveinės stebimos nuolat.
„Baliniai vėžliai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia sekliuose vandens telkiniuose – tarpukalvių pelkėse, sekliuose ežerėliuose ir durpinėse duobėse. Prieš laukų melioraciją tokių seklių vandens telkinių Pietų Lietuvoje buvo gerokai daugiau, dabar būtina saugoti tuos kelis dar išlikusius, o suprastėjus jų būklei – gilinti ir valyti. Balinių vėžlių gyvenimui yra svarbi ir jų gyvenamo vandens telkinio aplinka. Apylinkėse augančios ir šienaujamos pievos apsaugo nuo trąšų ir augalų apsaugos priemonių patekimo į vandenį. Aplink vėžlių gyvenamas pelkes kasmet turi būti pjaunamos ataugusios medžių ir krūmų atžalos, nes pakrantėje augantys augalai meta šešėlį į vandens telkinio paviršių ir mažina vėžliams šildymuisi būtinų vietų plotą. Sausumos buveinių būklė ypač svarbi tiek iš lizdo išlindusiems vėžliukams, kuriems reikia kuo greičiau pasiekti artimiausią vandens telkinį, tiek ir vėžlienėms, kurios turi rasti tinkamas vietas kiaušiniams sudėti. Šie gamtotvarkos darbai atliekami vasaros antroje pusėje ir rudenį, kai vėžliai mažiausiai aktyvūs“, – balinių vėžlių išlikimui reikalingų buveinių svarbą akcentavo I. Čitavičienė.