Šios savaitės kalendorius kaip niekad turtingas įvykių: pirmadienį savo dieną švenčia vertėjai, antradienį – senjorai, trečiadienį – policijos pareigūnai, šeštadienį dar laukia Mokytojų diena. Kol vienus politikus matome kiekvienoje šventėje ar renginyje, kandidatas į Seimą Justas Truncė šypsosi: „Jei visose šventėse reikėtų dalyvauti, tai nuoširdžiai kyla klausimas – o kada dirbti?“
Iki rinkimų į Seimą liko mažiau nei dvi savaitės – spalio 13-ąją tauta išreikš savo valią. Demokratų partijos „Vardan Lietuvos“ kandidatas Dzūkijos vienmandatėje rinkimų apygardoje Justas Truncė sako jaučiantis gyventojų palaikymą – ne dėl šypsenos ar dalyvavimo renginiuose, o dėl atsakingo požiūrio į darbą: „Žodžiais nesišvaistau ir jei ko imuosi – padarau iki galo. Atstovausiu regiono žmonėms ne per šventes, o darbais, siūlymais, sprendimais.“
– Spalio 1-ąją Lietuvos senjorams buvo dviguba šventė: Tarptautinė pagyvenusių žmonių ir Besimokančių senjorų diena. Tačiau šventės ateina ir praeina, o gyventi reikia toliau. Kaip, Jūsų akimis, šiandien gyvena mūsų senjorai?
– Mokėti švęsti irgi reikia – koks tada gyvenimas, jei nemoki jokios progos ar įvykio kažkaip sureikšminti, pasidžiaugti. Juk prabėgs – nebegrįš. Naudodamasis proga norėčiau pasveikinti visus Dzūkijos senjorus ir palinkėti vieno, bet paties svarbiausio – sveikatos. Bus sveikatos – bus nuotykių, istorijų ir progų.
Galų gale, niekas nėra apsaugotas nuo senatvės. Tačiau kas dešimtas Lietuvos senjoras jaučiasi vienišas. Tai didžiulė problema. Socialinis saugumas – vienas iš esminių mano prioritetų ir įsipareigojimų.
Darysiu viską, kad žmonių senatvė būtų aprūpinta – nė vienas negali būti pamirštas, apleistas. Taip pat turi būti stiprinamos slaugos paslaugos – senjorų priežiūra namuose, o pensijos – didinamos.
Kalbėti yra viena. Kažką dėl to imti ir padaryti – visai kas kita. Kad tų istorijų apie vienišus, net duonos namuose neturinčius senelius, kuriuos apleido visi, kas galėjo: šeima, draugai, valstybė, sveikata – būtų kuo mažiau.
– Praėjusį antradienį policijos bendruomenė Vilniaus Gedimino prospektu surengė eitynes. Pareigūnų atstovai profesinės šventės išvakarėse akcentavo būtinybę didinti policininkų darbo užmokestį, gerinti darbo sąlygas. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Pareigūnai turi į įvykius reaguoti nedelsiant, gyventojai pagalbos turi sulaukti tinkamai ir laiku net atokiame kaime. Todėl pareigūnų skaičių regionuose būtina didinti, kad būtų užtikrintas tinkamas jų funkcijų vykdymas.
Mano nuomone, pirmiausia, reikia didinti statutinių pareigūnų profesijos patrauklumą, kelti darbo užmokestį, įgyvendinti deramą jų aprūpinimo standartą, suteikti socialines garantijas.
– Rugsėjis sugrąžino visus į mokyklas, o čia – atnaujintos programos, vadovėlių trūksta, krūviai dideli. Ko palinkėtumėte artėjančios Mokytojų dienos proga?
– Metai eina – problemos tos pačios. Nepadeda nei reformos, nei streikai. Švietime – kaip niekur kitur – reikalingas tęstinumas ir aiškus žinojimas, kokio rezultato tikimės mažiausiai po 12 metų. Pokyčių tiek daug, kad jau nebeaišku, kada, ką ir kodėl įgyvendiname.
Skiriamos didelės investicijos programų rengimui, o kokia dalis numatoma programų įgyvendintojų – mokytojų pasiruošimui? Mokytojams reikia dirbti – vadovėliai vėluoja. Parengta puiki veiklos kokybės įsivertinimo metodika darželiams, o pedagogai ją taikyti neparengti, nes baigėsi projektas ir lėšos. Skamba tragikomiškai, bet tiesa tokia.
Aiškumas, nuoseklumas, saugumas – tokiomis vertybėmis turėtų būti grįsta mūsų švietimo sistema. Manau, to ir palinkėčiau – gyvenimo ne nuo ministro iki ministro, o ramybės ir stabilumo.
– Jus viešai palaiko ne tik bendražygiai, pavyzdžiui, europarlamentaras Virginijus Sinkevičius, Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė, bet ir itin gerbiamas kunigas Valerijus Rudzinskas. Tėvas Valerijus daugybę žinomų ir niekam nebereikalingų žmonių yra ištraukęs iš priklausomybių liūno, įkūręs garsiąją Pilnų namų bendruomenę. O kaip Jūs susipažinote?
– Tėvą Valerijų pažįstu jau ne vienerius metus. Susipažinome per bendrus draugus. Mano geras bičiulis su savo šeima nuo seno palaiko artimus ryšius su tėvu Valerijumi. Daug apie jį buvau girdėjęs, negalėjau atsistebėti, kaip vienas žmogus gali suburti aplink save tiek daug žmonių, į gera pakeisti šitiek gyvenimų. Visada pozityvus ir besišypsantis. Tėvo Valerijaus palaikymas man – netikėta, bet labai maloni staigmena. Esu jam labai dėkingas.
– Kartu su savo komanda aplankėte varėniškius, alytiškius, mažesnių miestelių ir kaimų gyventojus. Sakykite atvirai, ar dar liko jėgų namiškiams nusišypsoti?
– Liko, dar liko (juokiasi). Žinojau, kas manęs laukia, todėl negaliu dabar dėl kažko skųstis. Noriu dirbti mūsų regiono žmonėms, todėl pasiduoti tik pradėjus – ne mano būdui. Iš tikrųjų, aplankiau ir išnaršiau visą Dzūkiją.
Šeimai laiko galiu skirti žymiai mažiau, bet žmona su dukryte kantriai laukia, supranta ir palaiko. Iš tikrųjų, noriu padėkoti visiems, kurie yra su manimi šioje kelionėje. Niekada to nepamiršiu.
Niekada nepamiršiu ir kaip Matuizų kaimas pasitiko su eilėmis. Čia sutikau Algimantą Juodį – šis žmogus prieš kelerius metus geros valios vietos gyventojų dėka išleido pirmąją savo kūrybos eilėraščių knygelę. Apsikeitėm savo egzemplioriais ir palinkėjom vienas kitam kuo didžiausios sėkmės.
Prisipažinsiu, dar niekas niekada gyvenime man nėra nieko… nuaudęs. Makniūnų kaimo gyventoja Anelė Zurlienė laukė manęs, specialiai man nuaudė juostą „Vardan Lietuvos“. Nesakykit, tikrai kažkokie stebuklai. Ne veltui sakiau, kad Dzūkija – daugiau nei kraštas.
– Ačiū Jums, gerbiamas Justai, už istorijas ir atvirumą. Kuo didžiausios sėkmės.
Politinė reklama apmokėta iš Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ politinės kampanijos sąskaitos. Užs. Nr. 2024-PI003