Gal svajojate dainuoti džiazą, gospelą? Tuomet Jums labai patiktų Alytaus kultūros centro Dainavimo studija. Džiazo atlikėja, kūrėja ir pedagogė Guostė Bridikytė kviečia jungtis prie naujų gospelo, džiazo, populiariosios muzikos jaunimo ir suaugusiųjų vokalinių ansamblių grupių.
„Noriu, kad žmonės tiesiog pajustų, ką reiškia ritmas, muzika, akordai. Tas bendrystės, kelių balsų, lingavimo ir plojimo į ritmą kartu pojūtis tiesiog neapsakomas ir gydantis. Nesiekiu tobulybės ar kiekybės, noriu, kad tai būtų sanatorija, kuri dar ir praturtina, išjudina. Jei kas matė filmuose, kaip amerikiečiai savo bažnyčiose atlieka gospelo muziką, žino, apie ką kalbu“, – sakė G. Bridikytė.
– Guoste, papasakokite apie save. Kas Jus formavo kaip muzikantę?
– Esu gimusi ir augusi Klaipėdoje, tiesa, pačiame mieste gyvenau trumpai. Užmiesčio gyvenimas leido lakstyti basomis po savo žolę ir vaikystėje ypatingai nesukti galvos dėl veiklų vasarą.
Būdama ketverių pradėjau lankyti vokalinį ansamblį „Trakšt brakšt“, vadovaujamą nuostabiausios mokytojos Erlandos Tverionienės. Gyvenimui suvedus, pas ją vėliau baigiau džiazo vokalą. Namuose, bute, stovėjo senelio palikimas – pianinas, kuris buvo pagrindinis mano traukos centras ir kaimynų kankinimo instrumentas. Prie jo vyko visa koncertinė grojimo ir dainavimo programa.
Tėvai pastebėjo muzikalumą ir užrašė į vokalinį ansamblį, o nuo 1 klasės pradėjau lankyti Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją ir šios mokyklos grindis tryniau ištisus 12 metų. Pradėjau kaip klasikos pianistė, baigiau kaip džiazo vokalistė!
10 klasėje supratau, jog dainavimas buvo mano pomėgis, o pianinas – būsima specialybė, bet širdyje, pasirodo, visada norėjau, kad būtų atvirkščiai. Todėl teko priimti sunkius sprendimus ir specialybę pakeisti, tačiau niekada nesigailėjau tiek laiko praleidusi prie pianino. Važinėjau į konkursus, buvau laikoma rimta ir perspektyvia pianiste (bent tada taip atrodė).
Mokytoja Margarita Vizgaudienė mane supažindino su labai daug muzikinių paslapčių, o smegenys išmoko daryti tikrai sudėtingus dalykus, pavyzdžiui, atlikti nelengvus ir skirtingus veiksmus kaire ir dešine ranka bei dar pedalus kojomis prisijungti. Man tai iki pat dabar tarnauja ir net su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai grojau Rachmaninovą, Šopeną, Bachą, Bethoveną ir kitų iškilių klasikų kūrinius. Gal todėl 11 klasėje, jau oficialiai tapusi vokaliste, ir toliau prašiau sudėtingų kūrinių ir 12 klasėje fortepijono egzaminą baigiau su trenksmu.
Ta mokykla buvo visas mano gyvenimas. Ateini 7.30 val. ir išeini apie 20–21 val. Ten aš susiformavau kaip muzikantė, o universitete jau formavausi kaip konkretesnio dalyko – džiazo – atlikėja.
– Studijavote Kaune?
– Kaip atsidūriau Kaune? Visiškai netikėtai ir neplanuotai. Kai buvau 12 klasėje, gydytojai pastebėjo balso stygų problemą. Trims mėnesiams buvo prašoma ramybės, galiausiai operacija ir dar išgijimas po jos. Planas buvo bandyti stoti į Nyderlandus, nes ten džiazo kultūra ypatingai aukšto lygio, mokslo kokybė nuostabi ir visapusiškai lavinanti. Tačiau… ištikus gyvenimui, nuplaukė visi stojamieji į užsienį, nes, kaip žinia, jie vyksta gerokai anksčiau nei Lietuvoje.
Balsui sugrįžus, turėjau porą savaičių pasiruošti baigiamajam koncertui mokykloje ir, aišku, tai padariau, nes iki operacijos jau šiek tiek koncertavau su savo grupe „Magic line trio” arba duetu, tad reikėjo tik viską susidėlioti, įkvėpti, iškvėpti ir žengti į sceną.
O tada jau sekė pasirinkimai, kur judėti toliau. Taip aš atsidūriau Vytauto Didžiojo universitete (VDU), Muzikos akademijos Džiazo katedroje, atlikimo meno – džiazo vokalo specialybėje ir mokiausi pas nuostabią dėstytoją, dabar jau kolegę, Justę Sakalytę ir, žinoma, pas visus kitus dėstytojus, kurie augino mano žinias.
Po bakalauro sekė dalyko pedagogikos studijos Kauno technologijos universitete ir kartu magistro studijos tame pačiame VDU.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado džiazas? Ar jis skambėjo nuo vaikystės?
– Džiazas neatsidaro ir nedingo, jis kažkaip įsiliejo. Ko gero, pirmos pažintys vyko vokaliniame ansamblyje. Mokytoja Erlanda džiazo sritį savarankiškai nagrinėjo dar tuomet, kai žinių apie jį turėjo nedaug kas.
Ansamblis buvo rimtas, dainavome penkiais, kartais šešiais balsais, ir tie sąskambiai mane tiesiog išnešdavo į kitą orbitą. Atrodė, kad visada noriu išgirsti kažką daugiau nei tiesiog trigarsį, tik tada dar nežinojau, kaip tai pavadinti.
Paauglystėje dainavome lietuviškų kūrinių aranžuotes bei tokių grandų kaip „Take 6” ar „The Manhattan Transfer” vokalinių grupių kūrinius. Ir tai buvo tai, kas mane džiugindavo labiausiai. Į repeticijas būčiau galėjusi eiti kas dieną. Buvome „Dainų dainelės“, įvairių konkursų ir festivalių laureatai ir nugalėtojai. Vėliau susipažinau su džiazo multiinstrumentalistu, jau minėtos grupės „Magic line trio” nariu Leonardu Bėkša. Jis mane supažindino su svarbiausiais albumais, koncertų įrašais ir, žinoma, pradėjus groti kartu, vis nesustojo pasakoti apie džiazo pasaulį ir jo nuostabumą.
Pereiti iš klasikos į solinį vokalinį dainavimą buvo sunku psichologiškai, nes visuomet buvau ansamblio ar mokyklos choro dalimi, tačiau niekada – solistė. Tačiau džiazo, r&b, fusion, disko muzika buvo tai, kas mano laimės hormonus priversdavo šokti, tai kaip galėjau nesiryžti to žingsnio žengti?
Be to, reikėtų paminėti, jog turėjau galimybę augti Klaipėdos pilies džiazo festivalyje, kuris pasitikdavo kiekvienos vasaros pradžioje. Renginiai nemokami, atsimenu, kai prie pat scenos stovėdavome beveik su visa klase. Klausėme ir „Earth wind and fire”, ir ikoniškos Candy Dulfer, ir svečių iš Skandinavijos, Amerikos ir viso pasaulio. Tai buvo laukiamiausias renginys metuose nuo kokių 12 ar 13 metų. Nežinau, kaip, bet atrodo, kad taip buvo visada.
– Kaip Jūs pradėjote savo karjerą džiazo vokalo srityje?
– Būtent karjerą pradėjau nuo „Magic line duo“ – Leonardo Bėkšos ir mano dueto. Grojome poroje Klaipėdos restoranų, vėliau prie grupės prisijungė ir būgnai. Kaune vėl viskas tarsi sustojo. Kaunas šiek tiek uždaresnis, sunkiau rasti vietų net per pažįstamus, kaip dažnai ir nutinka Lietuvoje.
O netrukus dar labiau viską sustabdė pandemija, tačiau organizavome „Jam sessions” džiazo bendraminčių vakarus, grojome kartu scenoje tiek studentai, tiek dėstytojai, tiek entuziastai, atėję tiesiog paklausyti. Nuostabi džiazo muzikos tradicija, populiari visame pasaulyje.
– Kas Jums pačiai yra džiazas? Koks yra Jūsų asmeninis ryšys su šiuo muzikos žanru?
– Džiazas yra kažkas tarp matematikos bei emocijų ir meistrystės. Kažkas neapčiuopiamo ir nesuprantamo tol, kol nors kiek apie tai nesužinai ir neparagauji. Gal panašiai kaip vynas? Džiazas labai įvairus ir spalvingas, savyje talpina ir šokį (svingą), ir melancholiją, kūrybą, afrikietiškus, braziliškus ritmus. Ten gali įtraukti bet kokį instrumentą, tempą ir emociją. Universali kalba, kurios pradėjus mokytis, nėra nei finišo, nei kelio atgal.
Džiazas visada skamba mano namuose, ausyse, mintyse ir koncertuose. Žinoma, tarp įvairių kitų žanrų. Jo yra tokio įvairaus, kad kiekvienas gali surasti ką nors, kas nustebins ir patiks.
– Esate džiazo vokalistė, kūrėja. Kur Jus galima išgirsti dainuojant?
– Kadangi daug laiko praleidau gilindamasi į magistro studijas, taip pat vedu pamokas savo vokalo studijoje Kaune, dirbu Prienų kultūros centre, Alytaus kultūros centre ir dar dėstau vokalinį ir instrumentinį ansamblius VDU Muzikos akademijoje, turiu būti atvira, jog nespėju būti labai aktyvi Lietuvos džiazo rinkoje. Bet vis nurašau, kad dar jauna ir dar spėsiu.
Tačiau, žinoma, koncertai vyksta. Turime nuostabų kalėdinį projektą, praėjusiais metais pasirodėme Kaune, muzikos erdvėje „Teatro klubas”. Tikiuosi, kad kalėdinę programą pavyks pristatyti ir šiemet. Mano kūriniai skambėjo ir koncerte gimtojoje Klaipėdoje, džiazo klube „Kurpiai”. Taip pat su projektu „Čepinskio panorama” pasirodėme festivalyje „Kaunas Jazz”. Ateinančią vasarą duetu su Leonardu pasirodysime „Linkuva Jazz“ festivalyje.
Be tokių oficialių pasirodymų, kartais mane galima išgirsti ir kultūros centrų renginiuose, pavyzdžiui, prieš mėnesį sveikinau Prienų kultūros centro mokytojus su jų ir mūsų diena, o alytiškiai matė Helovino pasirodymą. Taip pat Jurbarke miestiečiai porą metų iš eilės su manimi dainavo kalėdines dainas per miesto eglės įžiebimą.
– Dirbate ir pedagoginį darbą. Jums yra tekę būti ir ketvirtokų, devintokų, dešimtokų muzikos mokytoja, beveik dvejus metus vadovavote vokaliniam ansambliui „Jada voice“, mokote vokalo savo dainavimo studijoje „Geltonas tonas“, dirbate Prienų kultūros centre bei Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje ansamblių dėstytoja. O dabar kviečiate jungtis ir prie naujų gospelo, džiazo, populiariosios jaunimo ir suaugusiųjų vokalinių ansamblių grupių Alytaus kultūros centre. Kaip sekasi suderinti tiek darbų? Kaip Jūsų spalvingoje darbų paletėje atsirado Alytus?
– Taip, dar vis kviečiame! Jurbarke dirbau su nuostabiu „Jada voice“ kolektyvu, buvau pavaduojanti mokytoja, kol pagrindinė mokytoja buvo motinystės atostogose. Tad pagalvojau, jei jau važiavau į Jurbarką, reikia paklausti, kaip su dainavimu į kitą pusę nuo Kauno nutolusiuose Prienuose ir Alytuje.
Darbus suderinti ne visada lengva, kartais darbo diena trunka nuo 9 iki 22 val., kartais koncertuoju privačiose šventėse savaitgalį, išklausau studentų egzaminus, lekiu į kultūros centrus ir dar susirašau su mokiniais vokalo studijoje bei palinkiu greičiau pasveikti šaltuoju žiemos periodu.
Muzikanto kelias toks jau yra, visada kelyje, visada muzikoje, visada tarp žmonių ir natų. Bet įstaigoje turbūt sunkiai išsėdėčiau…
– Ko išmoks Jūsų pamokas lankantys muzikalūs alytiškiai? Laukiate 14–45 m. natas skaitančių žmonių.
– Tikslas yra turėti du mažesnius ansamblius arba sujungti visus lankančius į vieną didelį būrį. Noriu, kad žmonės tiesiog pajustų, ką reiškia ritmas, muzika, akordai. Tas bendrystės, kelių balsų, lingavimo ir plojimo į ritmą kartu pojūtis tiesiog neapsakomas ir gydantis. Nesiekiu tobulybės ar kiekybės, noriu, kad tai būtų sanatorija, kuri dar ir praturtina, išjudina. Jei kas matė filmuose, kaip amerikiečiai savo bažnyčiose atlieka gospelo muziką, žino, apie ką kalbu.
Amžius, žinoma, nurodytas tik preliminarus, svarbu, kad žmogus mokėtų anglų kalbą, mėgtų tokio pobūdžio muziką (kaip „Oh Happy Day“, „Ain’t No Mountain High Enough“ar net popkūrinius, kuriuos irgi planuoju įtraukti). Natų pažinimas nėra griežtai būtinas, jei žmogus jaučia, kad tikrai turi klausą ar turi dainavimo patirties, taip pat gali prisijungti ir pabandyti.
– Kokie yra jūsų pagrindiniai mokymo principai džiazo vokalo ir gospelo pamokose? Kaip jūs pritaikote savo metodus mokiniams ar studentams, turintiems skirtingas patirtis ir gebėjimus?
– Kai mokau vokalo, labai kreipiu dėmesį į balso ir kūno laisvumą, judesį, kvėpavimą. Įtraukiu rankų judesius, pradžioje išvis darome mini mankštą. Vesdama užsiėmimus Alytuje, norėčiau įtraukti grupinį improvizavimą, kaip meditaciją. Visi sustoja ratu ir po vieną prideda po mažą frazę – melodiją arba ritminį motyvą naudojant savo kūną. Taip gimsta kūrinys, o aš tik pakoreguoju, kas garsiau, kas tyliau, pasiūlau papildomų idėjų. Taip gauname ir prasidainavimą, ir vienas kito pažinimą, ir labai svarbų ansamblyje – susidainavimą, na ir, žinoma, kūrinį, kuris niekada daugiau nepasikartoja.
Pritaikau savo žinias įvairių patirčių ir gabumų turintiems mokiniams ir studentams, nes judėjimas, laisvė, improvizacija, tiesiog atkartojimo reikalaujantys pratimai įveikiami visiems, o jau kūriniuose yra natos, konkretumas, artikuliacija ir dinamika. Terminai, kurie neišvengiami siekiant gero skambesio.
Reikia paminėti, jog studentams yra aiški sistema ir struktūra, jie įstoja į universitetą jau turėdami pagrindą ir žinias, tad repertuaras ir darbas visai kito pobūdžio nei su neprofesionalų kolektyvais, Alytuje ar Prienuose į teorinę džiazo improvizaciją tikrai nesigiliname. Svarbiausia čia – muzikos džiaugsmas, grupinis improvizacijos patyrimas ir balso lavinimas.
– Kaip matote džiazo vokalo ir gospelo ateitį? Kokių pokyčių, susijusių su šiais žanrais, tikitės muzikos pasaulyje?
– Kalbėsiu apie Lietuvos kontekstą. Gospelas apie tikėjimą ir bendrystę. Vilniuje yra nuostabus gospelo choras, visada sulaukiantis dėmesio ir pilnų salių klausytojų. Gaila, kad kažko panašaus neturi kiti didieji miestai.
Džiazas turi savo bendruomenę. Jį įsileidžia vis daugiau vilniečių, nes ten yra nuostabus džiazo klubas „Jazz cellar 11“ su puikia aura ir repertuaru. Klaipėdoje, mano džiaugsmui, dabar jau yra labai nemažai mokyklų, kuriose galima mokytis džiazo vokalo, kiek mažiau, bet vis tiek yra ir instrumentinio džiazo. Mokėdamas atlikti džiazą ir turėdamas jo pagrindus, žmogus gali atlikti labai daug kitų žanrų (išskyrus klasiką, operą).
Nes geras atlikėjas tas, kuris yra laisvas, paslankus, nebijantis pokyčių ir galintis žaismingai išsisukti iš situacijos. Tad tikiu, jog pedagogikoje atsiras daugiau pagrindų, paremtų džiazo muzika. Na, o iš klausytojo perspektyvos galiu tik pasiūlyti dažniau išdrįsti užsukti į įvairių žanrų koncertus, leisti sau klausyti kokybiškos muzikos. Tokiu būdu muzikos suvokimas ir kokybė Lietuvoje kils, ir taip džiazas galės parodyti visą savo grožį ir sėkmingai gyvuoti.
– Laisvalaikiu užsiimate keramika, ieškote naujų sporto šakų, mėgaujatės kokybiška kava bei lankotės įvairiuose kultūriniuose renginiuose ir projektuose. Ar jau ragavote kavos Alytuje?
– Su sportu šiuo metu klausimas skaudus. Pradėjus dirbti daugiau kultūrinių įstaigų, visi vakarai būna kelyje arba renginyje. O dar reikia paminėti, kad tarp visų veiklų dainuoju ir VDU akademiniame chore „Vivere Cantus”, kurio repeticijos taip pat vyksta darbo dienų vakarais.
Prieš tai lankiau solo jazz šokius (kaip lindihopas, tik be partnerio), neseniai išbandžiau ir pole, tai šokio ir akrobatikos ant vertikalaus stulpo derinys (buvo neįtikėtinai sunku, pasijaučiau visiška neiškepta kruasano tešla). Mokyklos laikais šokau gatvės šokius ir tai buvo mano viena mylimiausių veiklų. Taip pat esu dirbusi laipiojimo sienomis centre, tad ir šią sporto šaką šiek tiek pabandžiau.
Kaip jau darosi akivaizdu, mėgstu, kai sportas yra su kažkuo susietas – ar su muzika, ar su taisyklėmis ir azartu. Todėl manau, kad patiktų lankyti tenisą ar dabar jau populiarų padelį. Labai tikiuosi, jog pavyks rasti laiko ir sportui, nes kol kas labai daug vairavimo ir sėdėjimo.
O Alytuje kavos paragauti dar nespėjau, užsiėmimai baigiasi vėlai ir dar laukia kelias namo, o prieš Alytų būna darbas Prienuose, tad laiko nelieka ne tik kavai, bet dažnai ir pietums.
– Apskritai kokį įspūdį palieka Alytus?
– Kadangi Alytaus kultūros centras yra tik įvažiavus į miestą, pažįstu tik tą gatvelę, kuri veda link jo. Tačiau man Alytuje pasirodė labai labai mieli ir nuoširdūs žmonės. Atrodo, kad čia daugiau žmonių šypsosi nei kituose kraštuose. Visi tokie šeimyniški, bet ir darbštūs, siekiantys žinių.
– Beje, ką reiškia Jūsų vardas?
– Esu gimusi rugpjūčio 13 d. Penktadienį, tryliktą ir per pilnatį, koks sutapimas! (šypsosi). Tėvai buvo sugalvoję, kad vardą duos tos dienos, kai gimsiu, o jei vardai nepatiks, tols nuo tos datos diena pirmyn ir diena atgal tol, kol ras kažką gražaus. Toli keliauti nereikėjo, vardadienį švenčiu rugpjūčio 14 d. Tik vėliau mes sužinojome, kad yra du ežeriukai Guostas ir Guostė. Tad turbūt esu labiau vanduo nei Guodėja, kaip iš pradžių daug kas pagalvoja.
Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus informacija