Merkinės tiltas per Nemuną nuo šiol ne tik jungs abu didžiausios Lietuvos upės krantus. Iš nutapyto ant tilto paveikslo žvelgiantis Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas primins ir Lietuvos partizanų kovas už Nepriklausomybę.
Merkinė dar vienu atminimo ženklu įprasmino partizanų kovas prieš okupantus, atkreipdama dėmesį į Lietuvos istoriją. Visame pasaulyje žinomas trafaretinio gatvės meno, dažnai vaizduojančio istorijoje pėdsaką palikusių žmonių portretus, atstovas – prancūzų menininkas Christian Guemy su kolega specialia technika ant vienos tilto kolonų nutapė partizano L. Baliukevičiaus-Dzūko portretą.
L. Baliukevičiaus-Dzūko, vieno jauniausių Lietuvos partizanų vadų, asmenybė pasirinkta neatsitiktinai – ateinančiais metais bus minimos 100-osios jo gimimo metinės, o Lietuvos Respublikos Seimas 2025 metus yra paskelbęs Lietuvos partizano Dzūko metais.
Anot Merkinės krašto muziejaus direktoriaus Žygimanto Buržinsko, idėją pagerbti partizano atminimą, Prancūzų institutui, įgyvendinančiam projektus „Prancūzijos atgarsiai Lietuvoje“, skirtus pagerbti žymiausių su totalitariniais ar autokratiniais režimais kovojusių lietuvių atminimą, pasiūlė Merkinės krašto muziejus, o vietą idėjos išpildymui pasirinko pats menininkas.
„Ir pats tiltas susijęs su partizaninės kovos istorija. 1945 metų gruodį partizanai mėgino šturmuoti tiltą būtent iš užnemunės pusės. Be to, pati vieta portretui irgi tinkama, čia nemažai būna turistų, tai paskutinė stotelė baidarėmis plaukiant Merkiu, o netoliese Žaliamiškyje, maždaug už 10 kilometrų, yra ir L. Baliukevičiaus-Dzūko žuvimo vieta, kur pastatytas atminimo ženklas“, – kalbėjo Ž. Buržinskas, primindamas, kad L. Baliukevičiaus-Dzūko paliktas dienoraštis yra vienas iš partizaninio judėjimo dokumentų, atskleidžiantis laikotarpio idealizmą ir pasiryžimą kovoti.
Partizano portreto atsiradimu viešoje vietoje džiaugėsi ir Varėnos rajono Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra: „Labai džiaugiamės, kad pasaulinio garso menininko kūryba papuošė ir Merkinę, kuri turi garsią pasipriešinimo istoriją. Dabar atstatome visus atminimo ženklus. Turime kryžių kalnelį, bet jo per maža. Tai kompaktiškas memorialas, o L. Baliukevičiaus-Dzūko portretą matys daug žmonių: netoli tilto, santakoje, vyksta įvairūs renginiai, daug žmonių pravažiuoja tiltu. Tai ne vieno partizano atminties ženklas, bet visos partizanų kovos išviešinimas.“
1925 metais gimęs L. Baliukevičius-Dzūkas baigė Alytaus gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete Medicinos fakultete. Į partizanų gretas jis įsijungė 1946-siais – pasirinkęs Dzūko slapyvardį, įstojo į Dainavos partizanų apygardos Dzūkų rinktinės Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamą Geležinio Vilko grupę kaip eilinis kovotojas.
Pastebėjus jo organizacinius ir literatūrinius gabumus, Dzūkas buvo paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą bei informaciją. Tais pačiais metais jis tapo ir Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantu, tuo pačiu metu eidamas spaudos ir informacijos srities viršininko pareigas. Su kitais partizanais jis atgaivino partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ leidybą.
1948-siais L. Baliukevičiui-Dzūkui suteikiamas partizanų puskarininkio laipsnis, o 1949 metais jis paaukštinimas, suteikiant partizanų leitenanto laipsnį. Tais pačiais metais Dzūkas paskiriamas Dainavos apygardos vadu, kartu jam pavedama laikinai eiti Kazimieraičio rinktinės vado pareigas.
Už savo veiklą L. Baliukevičius-Dzūkas buvo apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais).
L. Baliukevičius-Dzūkas žuvo 1950 metais kartu su dar trimis partizanais, kai jų bunkerio buvimo vietą išdavė sovietų agentas.
1998 metais Prezidento dekretu L. Baliukevičiui-Dzūkui suteiktas pulkininko laipsnis ir Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.
„Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie Tėvynės kančių palengvinimo… Mes turime tik vieną tikslą, tik vieną idėją – Laisvą Lietuvą…“, – savo dienoraštyje rašė L. Baliukevičius-Dzūkas.