Prie Miesto sodo prigludę karininko Antano Juozapavičiaus vardo šaulių namai, vadinami tiesiog Šaulių namais, baigia skaičiuoti pirmąjį gyvavimo šimtmetį. Apie jų atsiradimo ir veiklos istoriją, turėjusią didelės reikšmės Alytaus patriotiniam ir kultūriniam gyvenimui, pasakoja Alytaus kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Vilmantas Dunderis.
„Pirmieji Šaulių namai – karininko Antano Juozapavičiaus paminkliniai namai Alytuje – buvo įkurti 1927-aisiais Pirmajame Alytuje, Pontono kareivinėse, buvusios cerkvės patalpose, nuomos sąlygomis. Šauliai, investavę keletą tūkstančių litų, suremontavo pastatą, kuriame buvo įrengtas rinktinės štabas, vykdavo spektakliai, koncertai, tačiau tokia situacija šaulių netenkino. Šaulių rinktinė ir Lietuvos šaulių taryba kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, kad pastatą atiduotų šauliams.
Ministerija sutiko, tačiau pastatas buvo per mažas, todėl šauliai ieškojo galimybių Šaulių namus perkelti į miesto centrą. Netgi buvo išplatintas kreipimasis į miesto tarybą, kaip gali būti, kad miesto centre atsiranda vietų restoranams, kino teatrams, o štai vienintelei patriotinei organizacijai, kuri stovi tautos ir valstybės tarnyboje, vietos neatsiranda.
Praėjusio šimtmečio ketvirto dešimtmečio pradžioje Šaulių rinktinei buvo skirtas nedidelis sklypas buvusios Rinkos aikštės šiaurinėje dalyje, maždaug ten, kur ne taip seniai stovėjo kavinė „Palermas“, bet sklypo dydis šaulių netekino. Po derybų 1933 metais Šaulių rinktinei buvo skirtas 4000 kv. m sklypas tuometinėje Švietimo gatvėje, greta besikuriančio miesto parko“, – pasakojo V. Dunderis.
Šaulių namų statybos komitetas, kurį sudarė kariškiai ir civiliai, numatė dvi kryptis: lėšų rinkimą statyboms ir pačias statybas. Lėšos buvo renkamos įvairiais būdais – kaip aukos, buvo rengiamos labdaros akcijos, gegužinės, vaidinimai, kaukių baliai, buvo išleista 3500 atvirukų už Lietuvos nepriklausomybę žuvusiems pirmiesiems kareiviams karininkams Pranui Eimučiui, Povilui Lukšiui, Antanui Juozapavičiui atminti. Pirmojo pulko karininkai savo buvusio vado garbei paaukojo beveik 3000 litų, Vyriausybės suteikė 50 proc. nuolaidą statybinėms medžiagoms.
Anot muziejininko, iki 1935 metų pavyko surinkti beveik 18 000 litų, bet jų buvo maža, todėl viena pastato dalis buvo mūrinė, kaip buvo suplanuota, kitą teko statyti iš medžio. Iš trijų konkursui pateiktų projektų pasirinktas Marijampolės apskrities architekto Adolfo Lukošaičio. Marijampoliškio projektas gražiai įsikomponavo į aplinką. Iš gatvės pusės žiūrint pastatas yra vienaukštis, iš parko – triaukštis. Projekte buvo numatytos dvi salės – viena skirta vaidinimams, galinti talpinti iki 500 žiūrovų, kita, apatinė, skirta pratyboms ir šokiams. Rūsyje buvo planuota įrengti ir priešdujinę saugyklą, kino teatro salę, tačiau dėl lėšų stokos to nebuvo padaryta. Viršuje buvo įrengta biblioteka, skaitykla, įsikūrė štabas, įrengtas karininko A. Juozapavičiaus atminimo kambarys.
Statant pastatą, 1936 metų rudenį įvyko nelaimingas atsitikimas, kiek aptemdęs statybas: nuo pastato stogo nukrito šaulys ir buvęs knygnešys Juozas Linkevičius, statybose dirbęs dailide.
1938-ųjų sausio 29 dieną Šaulių namai buvo iškilmingai atidaryti. Atidaryme dalyvavo to meto žymiausi operos solistai, tuometinis vidaus reikalų ministras generolas Julius Čaplikas, Žemės ūkio banko direktorius Petras Aravičius.
Atidarymo iškilmių šurmuliui nutilus paaiškėjo, kad pastatas turi nemažai trūkumų, scena nebuvo įrengta kaip suplanuota – ji buvo per maža, todėl negalėjo vykti operos. Todėl vėl buvo kaupiamos lėšos statybos darbams pratęsti.
„Dalis patalpų buvo išnuomota prabangiam Vasiliaus Stremausko restoranui, kuris veikė dabartinės kepyklėlės „Rixa“ vietoje. Viršuje buvo terasa, kurioje grojo džiazą, buvo galima pasiklausyti radijo, kas tais laikas buvo labai retas dalykas, nes Lietuva tuo metu, lyginant su visa Europa, pagal radiofikaciją buvo labai atsilikusi. Alytuje maždaug vienas alytiškis iš šimto turėjo radijo imtuvą.
Restorane laikas bėgo linksmai, tačiau tai ne visiems patiko. Kadangi renkant lėšas statyboms buvo akcentuojama, jog šauliai yra patriotinė kultūrinė draugija, prabėgus keletui mėnesių po atidarymo pasipylė kritiškos žinutės spaudoje, esą ten nieko panašaus nevyksta, tik šokama ir geriama, nors pastatas buvo skirtas kultūrai ir švietimui“, – sakė V. Dunderis.
Jis akcentavo, kad nepaisant kritikos, Šaulių namai prieškariu tapo svarbia kultūrine vieta, į kurią gastrolėms atvykdavo įvairūs Lietuvos teatrai, įskaitant ir valstybinį, vykdavo susitikimai, susirinkimai, juose lankėsi Vladas Mironas, tuometinis Ministras Pirmininkas, kariuomenės vadas Vladas Raštikis.
Šalia pastato yra seniausias Alytaus fontanas, pradėjęs veikti 1938-aisiais. Jis metais senesnis už Miesto sodo fontaną.
„1940 metais įvyko pirmoji sovietų okupacija. Šaulių organizacija, kaip ir kitos organizacijos, buvo likviduota, turtas nacionalizuotas. Pagal 1939 metų Lietuvos-Rusijos savitarpio pagalbos sutartį, mūsų valstybėje buvo įkurdinti 4 Raudonosios armijos padaliniai. Alytus buvo viena iš tų vietų. Šaulių namuose įsikūrė Alytaus įgulos štabas, dėl to 1941-aisiais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jie tapo objektu, į kurį taikėsi vokiečių bombonešiai. Šiauriau esantis kvartalas buvo sulygintas su žeme, o Šaulių namai išliko. Vokiečiams užėmus Lietuvos teritoriją, pastate įsikūrė ir metus veikė vokiečių komendantūra“, – istoriniais faktais dalinosi istorikas.
Sugrįžus rusų okupantams, pastatas vėl perėjo sovietų valdžios žinion ir 1946 metais jame buvo įkurti Alytaus rajono kultūros namai. Tuo laikotarpiu tai buvo vienas svarbiausių kultūros židinių, kuriame veikė daug kolektyvų. Asmenybė, aplink kurią sukosi kultūrinis gyvenimas, buvo Valentinas Kirlys, kultūros namuose išdirbęs 37 metus.
„Šaulių namai, vienas iš nedaugelio Alytaus pastatų, yra patekęs ir į literatūros kūrinius. Keliose Jurgio Kunčino novelėse veiksmas vyksta būtent Šaulių namuose, jų rūsyje kurį laiką veikė ir Alytaus kraštotyros muziejus.
Prasidėjus Atgimimui, sugrįžo tautinė simbolika. 1988 metų spalio mėnesį įvyko iškilmingas trispalvės vėliavos iškėlimas, o atkūrus Nepriklausomybę, šauliai iš pradžių atkūrė savo kuopą, vėliau rinktinę. 1991 metų Alytaus miesto tarybos sprendimu, šauliams sugrąžintas jiems statytas ir skirtas pastatas S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, pažymėtas 10 numeriu.