Tokią tatuiruotę, kurioje cituojami Lietuvos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai, olimpinių žaidynių Rio de Žaneire metu išvydo visa Lietuva ant bronzos medalio laimėtojo baidarininko Aurimo Lanko krūtinės. Sportininkas prisipažino, kad šie žodžiai jam yra labai prasmingi: „Jie man labai daug reiškia. Ir gyvenime, ir dėl to, kad senelis buvo tremtinys. Į šiuos žodžius įdėta labai daug širdies. Jie tinka ir mūsų dvivietei, gyvenimo būdui.“
Daugelis tuomet nujautė, kad partizano slapyvardis išduoda jį kilus iš Dzūkijos, tačiau mažai kas nutuokė, jog L. Baliukevičius – alytiškis. Šio jauno, talentingo, inteligentiško ir jautraus žmogaus likimą negailestingai sutraiškė tuometė epocha, kuri skaudžiai smogė ir visai šeimai. Literatūrinių gabumų turėjęs Lionginas partizanaudamas beveik metus (1948 m. birželio 23 d.–1949 m. birželio 6 d.) rašė dienoraštį, kuris yra vertingas istorinis šaltinis studijuojant tų metų istoriją ir išleistas atskira knyga. Buvo uolus partizaninės pogrindžio spaudos darbuotojas.
Gražus gyvenimas buvo toks trapus
L. Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje, Kosto ir Joanos Baliukevičių šeimoje. Tėvas čia apsigyveno atvykęs iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto. Margio gatvėje, šalia nuosavo namo, buvo įkūręs baldų dirbtuvę. Šeima gyveno pasiturimai – turėjo ir automobilį, kuris tuo metu buvo išskirtinė prabanga. 1926 m. Baliukevičiams gimė dar vienas sūnus – Kostas.
1934-aisiais Lionginas pradėjo lankyti Alytaus gimnaziją, aktyviai dalyvavo jos sportiniame gyvenime, įsitraukė į skautų ir šaulių veiklą.
Įprastą šeimos gyvenimą sudrumstė pirmoji sovietinė okupacija, paskui – baldų dirbtuvės nacionalizacija. Prasidėjęs karas taip pat nieko gero nežadėjo. 1944 m. atsitiktinei bombos skeveldrai pataikius į smilkinį mirė tėvas. 1947-ųjų pavasarį Liongino motina su broliu, Liongino dėde Alfonsu Petruškevičiumi buvo ištremti į Sibirą.
Tų įvykių išgyvenimus partizanas 1948 m. aprašė dienoraštyje: „Kaip pasikeitė gyvenimas. Prisimenu, kaip mes visi dar namie gyvenom… turėjom, ko tik norėjom. Karas ir rusai sunaikino viską. Dabar mes tik benamiai kampininkai. Aš turiu nuosavybėje automatą ir pistoletą, su kuriuo niekad nesiskiriu, brolis – keletą knygų svetimame kambaryje, vargšė mama ir dėdė – Urale.“
„Mus apgavo ir išnaudojo…“
Su kartėliu šiuos žodžius L.Baliukevičius parašė apie karo metu su vokiečių žinia kurtą Vietinę rinktinę ir Tėvynės apsaugos rinktinę.
Baigęs gimnaziją 1943 m. Lionginas įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius pakvietė Lietuvos jaunimą stoti į Vietinę rinktinę. Kreipimesi akcentavo būtinybę kovoti su „raudonuoju banditizmu“ ir Armija Krajova – tuo metu siautėjusiais sovietiniais ir lenkų partizanais. Studentas L. Baliukevičius buvo vienas iš keliolikos tūkstančių, atsiliepusių į kvietimą. Netrukus prasidėjo nesutarimai tarp rinktinės vadovybės ir vokiečių okupacinės valdžios, kuri pradžioje žadėjo naujam kariniam dariniui suteikti savarankiškumą. Dalis suformuotų batalionų buvo nuginkluoti, nemažai vyrų išvežta į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai. Kiti su ginklais spėjo pasitraukti ir išsislapstė. 1944 m. liepą, artėjant frontui, L. Baliukevičius išvyko į Žemaitijoje steigiamą Tėvynės apsaugos rinktinę.
Apie šią skaudžią patirtį jis rašė: „Iš tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjom, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“
„Ach, kokios žavingos čekaitės atrodydavo!“
Su ginkluota apsauga L. Baliukevičius ir jo bendražygiai buvo išvežti į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 d. kaip vokiečių kariuomenės eilinis pateko į rusų nelaisvę. Dar metus buvo blaškomas po įvairias belaisvių stovyklas.
Dienoraštyje 1948-aisiais apie tuos metus su jaunatvišku polėkiu Lionginas rašė: „Lygiai prieš trejus metus – 1945 m. vasarą – sėdėjau belaisvių lageryje, Brno mieste. Ir nors tai buvo ir belaisvių lageris, bet aš ten buvau įsitaisęs kaip namie. Žinoma, tik lagerio negalima lyginti su namais. Maistas ten buvo puikus, nes aš buvau vyriausia galva maistu aprūpinant: prižiūrėjau gal penkias virtuves. Bet ten trūko laisvės, ir dėl to trūko visko.
Kaip šiandien atsimenu, kaip dažnai sėdėdavau prie spygliuotos lagerio tvoros ir godžiai žiūrėdavau į gatvėje vykstantį laisvą gyvenimą. Tada pro mano akis praslinkdavo gražiai, elegantiškai apsivilkę čekės, jaunos merginos… Ir krūtinėje kažkas virdavo. Kildavo nepaprastas ilgesys tėvynės, pažįstamų vietų, draugų, merginų. Ach, kokios žavingos čekaitės atrodydavo! Prieš mūsų lagerį stovėjo keli dideli namai. Juose buvo pilna gyventojų. Pirmame aukšte gyveno graži mergina, ir aš dažnai per tvorą žiūrėdavau į jos langą. Mūsų akys dažnai susitikdavo. Bet argi čekaitei gali rūpėti kažkoks balta jūrininko uniforma apsivilkęs belaisvis.
Niekas negali įsivaizduoti, kaip yra brangi laisvė belaisviui. Visos mūsų kalbos sukdavosi tik apie tai. Mes tiesiog fantazuodavom.
Tada mes patekom į lagerį apie 12, o gal ir daugiau lietuvių. Mūsų didžiausiai laimei, visi patekom į virtuvę iš pat pirmos dienos. O aš tapau net „viršininku“. Tad ir mūsų būklė buvo nepalyginamai geresnė negu visų kitų belaisvių. Tačiau vokiečiams buvo blogai. Kokios jų eilės stovėdavo ties mūsų virtuvėmis ir prašydavo duonos! Nieko daugiau, tik duonos. Už tai galėjai gauti laikrodžius, fotoaparatus, auksinius žiedus ir t. t. Išdidieji vokiečių karininkai pasidarė tokie maži prie mūsų virtuvės po to, kai pabadavo keletą dienų.
Tame lageryje išbuvau apie tris mėnesius. Paskiau mus iškėlė į svetimšalių lagerį. Ten buvojau blogiau. Susitikom tokį K. ir dar vieną lietuvį, kuris jau buvo spėjęs pamiršti lietuvių kalbą. Bet, pabuvęs su mumis, vėl pradėjo kaip reikiant kalbėti.
Paskui išvažiavom į Vengriją, Budapeštą. Lageris buvo pilnas bjaurių rusų, su kuriais mes niekaip negalėjome sugyventi. Lageris stovėjo ant Dunojaus kranto.
Dar vėliau kelionė ant vagono stogo per visą Vengriją, Rumuniją, Moldaviją…
Jei kada turėsiu ūpo, būtinai reikėtų aprašyti visą tą kelionę.“
Partizanų gretose
Po ilgų klajonių 1946 m. sugrįžo į Lietuvą, pabėgęs iš lagerio Ukrainoje, kur Donbase dirbo anglių šachtoje. Grįžti į gimtuosius namus buvo pavojinga, sovietinis saugumas nesnaudė – artimieji kelis kartus jau buvo tardyti, kur gali būti ar slapstytis Lionginas. Nelabai turėdamas pasirinkimą, netrukus įsiliejo į ginkluoto pasipriešinimo gretas – tapo partizanu, pasirinko Dzūko slapyvardį.
Partizanų vadai pastebėjo jo literatūrinius sugebėjimus, pareigingumą – vis dažniau pavesdavo rūpintis partizanų leidžiama pogrindžio spauda. Tapo tuomečio Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantu, vėliau – Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku. Buvo atgaivinta partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ leidyba, tiražas siekdavo iki 1 800 egzempliorių. Darbus apsunkindavo popieriaus, tušo trūkumas. Kai pavyko gauti rašomąją mašinėlę rusiškais rašmenimis, pradėjo leisti laikraštį rusų kalba „Svabodnaja slova“ sovietiniams kariams. Jame buvo bandoma aiškinti komunistinės ideologijos žala. Vieno lapo laikraštis buvo kabinamas Dzūkijos miestelių aikštėse, pasiekdavo Vilnių ir Kauną.
Šiame darbe Lionginas buvo nepakeičiamas, nes mokėjo rusų kalbą. Klausė radijo vokiečių ir rusų kalbomis, vėliau sudarinėdavo žinių santraukas ir skelbė spaudoje. Jo iniciatyva išleistas periodinis leidinys „Dainavos partizanas“, jame nemažai vietos buvo skiriama partizanų kūrybai. Pogrindžio spauda tapo svariu ginklu kovoje su sovietine propaganda, skleidžiama partinėje spaudoje.
L. Baliukevičius partizanų gretose ėjo įvairias pareigas, dalyvavo kovose, jam suteikti partizanų kariniai laipsniai, darbas įvertintas apdovanojimais, 1949 m. gegužės 19 d. įvykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje išrinktas apygardos vadu, kartu laikinai ėjo Kazimieraičio rinktinės vado pareigas.
Žuvo 1950 m. birželio 24-osios naktį, kada išdavikas atvedė MGB operatyvinę grupę prie bunkerio, kuriame tarp partizanų buvo ir L. Baliukevičius-Dzūkas.
Broliui nelinkėjo savo pasirinkimo
1949 m. į aktyvių partizanų gretas įsitraukė Liongino brolis Kostas Baliukevičius-Rainys-Tylius (prieš tai buvo partizanų ryšininkas). Jo pasirinkimui Dzūkas nepritarė, tai užfiksavo ir savo dienoraštyje: „Pirmiausia tai sulaukiau brolio… K. nuo to laiko, kada aš jį mačiau, žymiai pasikeitęs… Jau ne tas, koks buvo prie 4–5 metus. Dabar jis visiškai suaugęs, subrendęs vyras. Ir aš, ir jis, man taip atrodė, iš pradžių jaudinomės. Bet tai buvo tik iš pradžių. <…> Aš stengiausi duoti K. tikrą mūsų partizaninio judėjimo vaizdą. Rodžiau įvairias bylas, net ir iš užsienio gautą medžiagą, fotonuotraukas ir t. t. Visa tai jį nepaprastai sudomino, kad net pats pradėjo siūlytis į partizanų eiles. Aš, tiesą pasakius, nenoriu to. Jeigu žūsiu, tai bent jis liks motinai suraminti, jai padėti. Aš neigiamai atsakiau į tokį naują sumanymą.“
K. Baliukevičius-Rainys-Tylius žuvo 1951 m. vasario mėnesį.
Motina J. Baliukevičienė iš tremties į Lietuvą sugrįžo 1956 m., mirė 1972-aisiais.
Lietuvos rezistento Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 100-osios gimimo metinės Alytuje bus minimos 2025 m. sausio 4 d.
Parengė Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyrius