Pagarbos ir dėkingumo žodžiais, šūvių salvėmis Alytuje buvo paminėtos legendinio partizano, Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 100-osios gimimo metinės, nusilenkta jo aukai dėl Tėvynės laisvės.
„Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie Tėvynės kančių palengvinimo… Mes turime tik vieną tikslą, tik vieną idėją – Laisvą Lietuvą…“, – savo dienoraštyje įrašė ir trumpu, bet prasmingu gyvenimu patvirtino L. Baliukevičius-Dzūkas.
Iškilmingas renginys prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Angelų Sargų bažnyčioje, į kurią susirinkusieji atidavė pagarbą narsiam dzūkui ir kitiems Lietuvos partizanams. Čia skambėjo Alytaus kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choro „Atmintis“ atliekamos dainos ir jautrūs literatės Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės eilėraščių posmai.
Mintimis apie L. Baliukevičiaus-Dzūko gyvenimą dalinosi Seimo nariai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai, literatūros ir tautosakos tyrinėtojai, Lietuvos partizaninio karo istorikai. Pagerbti tėvų bendražygį atvyko Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir partizaninio judėjimo dalyvio, politinio kalinio Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė.
Padėjus gėles prie Dainavos apygardos partizanų paminklo Alytaus Senamiesčio skvere, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kariai pagerbė L. Baliukevičiaus-Dzūko atminimą šūvių salvėmis. Pirmoji salvė nuaidėjo už Tėvynę Lietuvą, antroji – už Lietuvos laisvės kovotojus, trečioji už – L. Baliukevičių-Dzūką. Renginyje dalyvavo ir L. Baliukevičiaus-Dzūko artimieji.
1925 metais Alytuje gimęs ir užaugęs L. Baliukevičius-Dzūkas baigė Alytaus gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete Medicinos fakultete. Į partizanų gretas jis įsijungė 1946-siais – pasirinkęs Dzūko slapyvardį, įstojo į Dainavos partizanų apygardos Dzūkų rinktinės Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamą Geležinio Vilko grupę kaip eilinis kovotojas.
1-osios rinktinės kariai pagerbė L. Baliukevičiaus-Dzūko atminimą šūvių salvėmis.
Pastebėjus jo organizacinius ir literatūrinius gabumus, Dzūkas buvo paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą bei informaciją. Tais pačiais metais jis tapo ir Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantu, tuo pačiu metu eidamas spaudos ir informacijos srities viršininko pareigas. Su kitais partizanais jis atgaivino partizaninio laikraščio „Laisvės varpas“ leidybą. Atokvėpio akimirkomis L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje užfiksuoti Dainavos apygardos partizanų gyvenimo atspindžiai ir šiandien yra neįkainojami autentiški šaltiniai, padedantys geriau pažinti ir suprasti Lietuvos partizanų tikslus ir kovą už valstybės nepriklausomybę.
1948-siais L. Baliukevičiui-Dzūkui suteikiamas partizanų puskarininkio laipsnis, o kitais metais jis paaukštinamas iki partizanų leitenanto. 1949 metais L. Baliukevičius-Dzūkas paskiriamas Dainavos apygardos vadu, kartu jam pavedama laikinai eiti Kazimieraičio rinktinės vado pareigas.
Už savo veiklą L. Baliukevičius-Dzūkas buvo apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais).
L. Baliukevičius-Dzūkas žuvo 1950 metais kartu su dar trimis partizanais, kai jų bunkerį išdavė sovietų agentas.
1998 metais Prezidento dekretu L. Baliukevičiui-Dzūkui suteiktas pulkininko laipsnis ir Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.