Po keturiasdešimties metų tarnybos Alytaus ugniagesių gretose, Kęstutis Aleškevičius vasario 5 d. ne tik šventė 60-ąjį gimtadienį, bet ir užbaigė reikšmingą savo gyvenimo etapą – paliko ugniagesio tarnybą, kuri buvo tapusi neatsiejama jo gyvenimo dalimi.
Kolegos šią progą pažymėjo ypatingomis išlydėtuvėmis, įsimintinomis ir nuoširdžiomis tradicijų, pagarbos akimirkomis.
„Tai buvo labai prasmingi metai“
K. Aleškevičius ugniagesiu tapo grįžęs iš sovietinės armijos. „Pradžia buvo sunki – buvau jaunas, nepatyręs, kolegos žiūrėjo į mane atsargiai. Tačiau laikui bėgant supratau, kad šis darbas yra daugiau nei profesija – tai pašaukimas“, – prisimena jis.
Per ilgus darbo metus patyrė daugybę iššūkių, didžiąją karjeros dalį buvo pamainos vadas. Teko gesinti sudėtingomis sąlygomis gaisrus, gelbėti žmones iš pavojingų situacijų, matyti ir džiaugsmo, ir tragedijos akimirkas. „Labiausiai motyvavo ne atlyginimas, o tai, kad gali padėti žmonėms. Matydamas jų dėkingas akis supranti, kad tavo darbas turi tikrą prasmę“, – sako jis.
Atsisveikinimas su tarnyba
Paskutinė darbo diena buvo ypatinga. „Visos mašinos išvarytos į lauką, Mano tiesioginis vadovas Modestas Kazlauskas apsirengė „koviniais“ drabužiais, liepė apsirengti ir man, o tada simboliškai apipylė vandeniu – tai sena ugniagesių tradicija“, – pasakoja jis. Po šio simbolinio ritualo sekė kolegų sveikinimai, apsikabinimai, padėkos žodžiai. Kęstutis pripažįsta, kad emocijos buvo stiprios: „Atrodė, lyg netekčiau dalies savęs. Per tiek metų ši vieta tapo mano antraisiais namais.“
Įsimintinos akimirkos
Didžiausią įspūdį paliko didysis padangų gaisras Alytuje. „Tai buvo išbandymas visiems. Vyrai dirbo iki išsekimo, kai kurie paaukojo savo sveikatą. Tai buvo viena pavojingiausių situacijų mano karjeroje“, – prisimena jis. Taip pat įsiminė tragiškas bendrabučio gaisras, kuriame nepavyko išgelbėti dviejų vaikų. „Tai – vienas sunkiausių momentų mano gyvenime. Supratimas, kad nepavyko laiku jų pasiekti, persekioja iki šiol. Tokie įvykiai niekada neišblėsta iš atminties“, – dalijasi Kęstutis.
Kas toliau?
Nors sveikata leistų tęsti tarnybą, Kęstutis nusprendė, kad atėjo laikas pailsėti. „Jaučiu, kad padariau viską, ką galėjau. Atėjo metas šiek tiek sustoti ir pasimėgauti gyvenimu“, – sako jis. Tačiau jis neliks be veiklos – jau ne vienerius metus vadovauja savo įkurtam automobilių servisui. „Man svarbu jaustis reikalingu. Vis dar sulaukiu skambučių, žmonės kreipiasi patarimo, o tai suteikia džiaugsmo“, – pasakoja jis. Atsisveikindamas su ugniagesių bendruomene, Kęstutis išreiškė dėkingumą visiems kolegoms: „Jie pasilieka kovoti su ugnimi, o aš pradedu naują etapą. Dėkoju jiems už visus kartu praleistus metus, už bendrą darbą ir už tai, kad buvome viena šeima.“